Taigi 10 geriausių mano lankytų koncertų, kuriuose aš pamiršau savo vardą, išsilaisvinau iš ego pančių, netekau keleto kilogramų svorio, primaitinau riebalais sielą ir tiesiog vėl ir vėl atradau gyvenimo prasmę. 2016-tieji, brangūs sielos sesės ir sielos broliai, buvo tikrai ne tokie jau ir blogi!
Kadangi sekmadienį, kada šiemetiniame Positivus festivalyje vyko esminė diena, su tokiais legendiniais muzikais kaip Iggy Pop, Air, Grimes ir t.t., BET man atsitiko „nelaimė“ – tesugebėjau iš tos dienos „būtina pamatyti“ – 100 metų norėtą, antrą kartą gyvai išvysti, Charles Bradley (2013 tą dariau Rock Werchter). Ech… Daug, daug, daug meilės, nuoširdumo, įsijautimo ir spalvų. Visko gali būti, kad tai buvo ir paskutinis kartas kai aš regėjau Charlesą, nes jam ne perseniausiai buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. Bet, tfu, tfu, tfu, negąsdinkime vienas kito iš anksto kolei kas!
Itin įdomi patirtis. Itin savotiškas koncertas. Itin subtilios garso mutacijos. Buvo net tik ką paklauso, bet ir labai įdomiai į ką pažiūri. Hauschka – tai vokiečių muzikos kūrėjas Volker Bertelman, kuris groja fortepijonu labai neįprastais būdais. Pasitelkdamas teniso kamuoliukus, su klijavimo juosta – užklijuodamas stygas ir šiaip dėdamas ant jų pačius įvairiausius rakandus. Tad koncertas, šiuo atveju buvo kur kas daugiau nei muzika ir vaizdas. O to sintezė, kuri kažkuria prasme sukėlė šiokią tokią metafizinę patirtį.
Itin laukiau šio gyvo šou. Bet galbūt dėl to gavau mažiau nei tikėjausi. Pirmą kartą regėjau juos prieš 10 metų, dar 2007-taisiais, kada jie buvo ką tik išleidę patį geriausią savo albumą „Black Holes and Revelations“. Ir tada Muse muzikos pasaulyje buvo tiesiog BOMBA (kaip, tarkim, kokie Franz Ferdinand 2004-tais ar pan). Koncertas šiaip be jokios abejonės geras, šou aukštumoje, viskas super gerai išpildyta, atgrota, sukalta, bet pasigedau kažkokių… Va, būtent, rockenrolinių variacijų ar šiaip klaidelių, na suprantat, manau, ką turiu omeny.
Oi, oi, oi kaip buvo faina, miela ir jauku. Taip, Siemens Arenoje, taip, toje skarbonkėje. Rolandui Kazlui nebaisu niekas, pavaldu viskas. Savo, atrodytų, nišinio tipo pasirodymą, kuris rodėsi, kad skirtas tik mažai erdvei – meistriškai transfromavo į areninį. Kaip? Neįsivaizduojamai gražūs vaizdai milžiniškame LED ekrane, kur kas gausesnis būrys muzikantų ant scenos, o Rolandas tai ką – it siera savo grožiu visus apliejo. Jo asmens sprogstamoji galia – kaip tikro poeto ar gyvojo klasiko, t.y. ir vienam žmogui, ir trims milijonams!
Tiesiog visiška magija buvo tas vasarvidžio nakties hepeningas, festuke po atviru dangumi VISA TA, kuris vyko prie trobos (sovietmečiu tarnavusios kaip gimdymo namai!), šalimais romiai tyvuliuojant Šventosios upei, Anykščiuose. Nors atklausiau tik kiek daugiau nei pusę Driezho pasirodymo, bet ir to pakako, kad jis manyje paliktų gilų, gilų įspaudą. Tai, beje, atrodo, buvo pats paskutinis šio Kristijono Lučinsko projekto koncertas, kurio metu vokalinę partiją atliko įstabioji Ieva Astromskaitė.
Pats, pats nuraučiausias metų koncertas – atsakau už žodžius! Nepamenu kada paskutinį sykį koncerte taip atsakančiai tūsinausi. Prakaitas žliaugė per žandus, krūtinę ir nugarą! Buvo užkurta pati tikriausia rusiška pirtis tą žvarbų vasario mėnesį. Koncerte buvo viskas kas būdinga šiems ska-pankams – daug necenzūrinės poezijos, šalia scenos besiraitančios manekenės, bandančios bet kokiu būdu sugauti Sergejaus Šnurovo žvilgsnį ir viso orkestro su dūdomis, gitaromis ir t.t. kuriama rokenrolinė apokalipsė!
Vieno ko trūksta iki maksimalaus maksimumo iš šio koncerto, tai tokia smulkmė kaip pokalbis (t.y. interviu) su pačiu Piotru Mamonovu. Kuris jau buvo suderintas, tačiau sekančią dieną po šou – žiū, turiu temperatūros ir deja, deja… O šiaip koncertas – visiška transcendentika. Piotro artistiškumui, jo giliam asmeniui ir šiaip visiškam rokenroleriui (kuomet jis taškosi ant scenos) – nėra lygių. Kaifavom, beje, visa kult.lt chebra tame koncerte (kvietimai į jį buvo mano Kalėdinė dovana, pačiam šauniausiam draugelių kolektyvui pasaulyje!).
Atėjau į šį transcendentinį Stefano Musso pasirodymą pabudęs ką tik iš miegų ir… Atrodė jo metu, kad, taip, sapnas tęsiasi. Labai mažas būrelis žmonių, tyvuliuojantis mėnulis kažkur pakaušyje, už nugaros žiežirbomis gyvenantis laužas ir nepaaiškinamos paprastais žodžiais muzikinių garsų bangos, tėkmės, begalinės apimties ratilai. Štai rašant net skruzdės po odą laksto prisiminus Tą atmosferą, jausmą, išgyventą patirtį.
Visiška tamsa. Sėdimos vietos. Ir tik garsas. Ir geresnio sprendimo – negalėjo būti. Nes TIE garsai, ne, tai toli gražu nebuvo šviesa. Tai buvo patys tikriausi elektros iškrovos žaibai, smeigiantys tave prie kėdės per visą kūną. Tai buvo visų spalvų fejerverkai, sproginėjantys užmerktose akyse, pilkosios substancijos puode. O ir šiaip, nors buvo daug besiskundžiančiųjų renginio išpildymu, bet tas vakaras buvo tiesiog pasaka. Ir apšildantieji nebuvo neįdomūs pilki pelinai, ir sutikti žmonės – sušildė sielą nerealiai, o ir su Sean Booth ir Rob Brown ne vienas laimingasis galėjo tiesiog ar šnektelėti, ar nusifotografuoti. Ačiū, Vilniaus Festivaliams!
Na, čia jau, chebra, aš be žodžių… Ir tik fanai supranta, kame esmė. Tik tie, kurie vertina klasiką, jaučia pagarbą mohikanams, nu ir šiaip nėra prakeikti hipsteriai, ane? Kultiškiausias metų šou be konkurencijos! Daviausi, headbanginau, laksčiau krosus per visą areną taip, kad kitą dieną, rašau papunkčiui; 1) buvau be kaklo, 2) nejaučiau kojyčių 3) balso stygos buvo prarėktos ir… Na, ir šiaip, kam dar čia tuščiažodžiauti? Metalas valdo Lietuvą!!!
Žymos:Akustiškai, alio die, ambient, Anykšč, autechre, charles bradley, Driezhas, electronica, experimantal, hauschka, heavy metal, iron maiden, leningrad, mėnuo juodaragis, metalas, muse, piotr mamonov, positivus, punk, rock, Rolandas Kazlas, ska, Šokio teatras, VISA TA