„Laisvės kaina. Savanoriai“ – Atlantida, kurios nebuvo

2011 metais Donatas Ulvydas pristatė iki skausmo išgrimuotą mitinio „Tado Blindos“ interpretaciją. Viskas ten buvo gražu: ir gamta graži, ir dialogai gražūs, ir siužetas įkvepiantis. Nuo tada turėjome ir mano nemylimiausio filmo „Braveheart“ tautinę versiją. Visi seilėjosi, koks geras tas Tadas ir kokia graži gamta Lietuvos. Galbūt.

Tuo metu svarsčiau, kad istorinio kino dugnas pasiektas. Nemylėjau aš ten esančio siužeto, svetimi atrodė dialogai. Nebuvo gi viskas taip gražu tais laikais. Praėjo penkeri metai ir turime naują „geriausią“ istorinį filmą – dvylikos dalių serialą „Laisvės kaina. Savanoriai.“

Šitaip seriale atrodys Augustinas Voldemaras ir tai yra vienas iš nedaugelio gerų dalykų.

Skeptiškas buvau – skeptiškas likau. Filmo kūrėjai žaidžia interpretacijomis ant istorinių faktų pamato – taip skelbia titruose pasirodanti žinutė. Suprask, įvykių tikslumas čia nėra reikalingas. Nieko tokio, kultiniu tapęs „Inglourious Basterds“ žaidė panašiomis kortomis.

Kaip galime nuspėti, filmo siužetas sukasi apie 1918 metus. Jaukiame kabinete sklandžia lietuvių kalba sprendžiama Lietuvos nepriklausomybės byla. Antanu Smetona pretenduojantis tapti aktorius dėsto kaip turi skambėti Vasario 16 – osios akto tekstas. Jį stenografuoja Marcelė Kubiliūtė, kuri vėliau per gudrybes akto kopiją pristatys į Vokietiją. Vienas asmuo – du žygdarbiai. Dauguma signatarų pagerbiami ant autobusų vien už parašą. Čia turime nacionalinės didvyrės atvejį.

Staiga iš pasyvaus žiūrovo pereinu į agresyvų istoriką. O kas jei šį filmą žiūrės vaikai? Kaip man savo valsčiaus „istorikams“ reikės paaiškinti, kad Marcelė Kubiliūtė vaizduojama seriale nėra ta Marcelė Kubiliūtė, kurią mes žinoma kaip POW sąmokslo vieną iš likviduotojų? Istorinė interpretacija nėra savaime nusikaltimas, tačiau tam reikėtų pasirinkti neutralesnes asmenybes.

Bet kam? Čia aš pradedu svarstyti, kad Kovo 11 – osios šimtmečio proga būsiančio serialo siužete tik ir matau, jog 1990m. akto kopiją į Maskvą pristato Kazimira Prunskienė. Bet ir čia galima atleisti – toks kūrėjų pasirinkimas, meninis sprendimas eliminuoti nuobodžiąją istoriją ją pateikiant savaip. Tegul.

1918 metais visi Lietuvoje kalba lietuviškai. Ir vokiečiai, ir rusai, ir lietuviai kalba. Be akcento, aiškia literatūrine kalba. Lenkai nekalba, bet lenkai čia dar neegzistuoja.  Arba egzistuoja, tik dar nesulenkinti.  Sunkiau lietuviškai kalbėti sekasi tik seriale švepluojančiam žydui. Neabejoju, kad šią sceną rašė vieno liūdnai pagarsėjusio humoro festivalio dalyviai. Seni geri stereotipai, o širdžiai gera ir smagu lyg anekdotą skaitant. Suprask, tie jie, žydai, tik Rūtai Vanagaitei yra „mūsiškiai“.

Toliau dar linksmiau. Ypač žinant tai, kokiais būriais tautiečiai traukia į lengvo turinio humoristinius spektaklius, kuriuose dominuoja buitinės temos, buitinė kalba. Nejauku pasidaro girdint medinius dialogus seriale. Visiškai medinius. Netikiu ir netikėsiu, kad valstietis į savo šeimą gali kreiptis „sėdėk, motin. Dukra, užkaisk vandens“.

Dialogai yra silpniausia vieta. Net pavogtos malkos iš dr. Jono Basanavičiaus pašiūrės nėra taip blogai, kaip seriale vienas po kito skaldomi bejausmiai dialogai. Lyg skaitytum prastai parašytą ir dar prasčiau išverstą romaną.

Nors Vilniuje trūko maisto, tačiau nepaisant to gerai tie lietuviai gyveno – plastikinius langus turėjo, kelis daugiabučius. Kameros dirba visiškai atmestinai gaudydamos autentiką. Užblurinsim, bus gerai. Naiviai tikėjausi nuo Gedimino kalno pamatyti atsiveriančią panoramą su Sporto rūmų vaiduokliu. Tikiuosi, kad dar bus. Bent jau per miglą.

Kovinės scenos yra visos Lietuvos kinematografijos Achilo kulnas. Puikiai suprantu, kad tai yra sudėtingas ir didelis iššūkis. Tiek to, čia jų nėra daug, bet visos sulipdytos pagal klasikinį „aš tave nušoviau, krisk“ kanoną. Nepaisant to, kostiumai vaizduojami filme atrodo neblogai ir autentiškai. Bet tik tiek. Panašu, kad didelė dalis biudžeto išėjo būtent „paraškėms“ ir rekalamai troleibusų stotelėse.

Profesorius Alfredas Bumblauskas mėgsta visuomenę šiurpinti „Smetonos šmėklos“ vaizdiniu, kuris tiesiogiai atsakingas už 1940m. metų įvykius Lietuvoje. Anot jo, A. Smetonos kultas išprovokavo tarpukario Lietuvos negalią ir susikoncentravimą tik į vieną priešą, į vieną blogį – lenkus. Už juos visomis išgalėmis turime būti geresni, nes jie tiesiog blogesni, o mes nuo jūros iki jūros.

Čia Antanas Smetona seriale. Aš neatpažinau.

Serialas tai ir vaizduoja – A. Smetonos šmėklos sukaustytą tarpukario Lietuvą. Tokią, kurią dar šiandien klaidingai įsivaizduojame – lietuvišką, patriotišką, narsią ir dar daugybe epitetų apipintą. Dar baisesnę Lietuvą įsivaizduoja serialo kūrėjai, kurie eina dar toliau ir vietoj tokios Lietuvos stato naująją Atlantidą arba Darnos Didvalstybę. Dar tobulesnį tarpukario Lietuvos variantą.

Žiūrint šį epą seilė varva tautininkams, valstiečiams ir kitiems alkų patriotams. Gi TOKIĄ valstybę turėjom. Kariuomenėje nė vieno ruso, Vilniuje nė vieno lenko. Tik žydai, bet ir tų nebėra. Galų gale ir ant egzistuojančių istorinių mūsų siužetų galima statyti puikų istorinį serialą net nesistengiant statyti veikėjų ten, kur jų tiesiog nebuvo. Titrus skaito tikrai ne visi.

Filmas atstoja patriotinį naratyvą. Tokį, koks dabar reikalingas keblių santykių su Rusija akivaizdoje. Patriotinę sąmonę ugdyti reikia, tačiau bijau, kad nusaldinta įvykių interpretacija šiai internetu viską pasiekiančiai jaunimo kartai paaiškins tik tai, jog žydą pažinsi iš akcento. Tarp A. Bumblausko nuomonės ir šio serialo panašumas tik toks, kad abu pretenduoja tapti itin nepopuliariais. Šiek tiek gaila, nes tai pretenduoja tapti stambiausiu mūsų šimtmečio televiziniu projektu.

Ir palikit ramybėje tą Marcelę. Ir Kuktas su Liudu Gira. Yra neutralesnių figūrų ant istorinio pamato kuriamoms pasakoms.