O prieš tai buvo iš serijos „…arba nieko“. Turiu omenyje, atvykome su kolega į Rygos Areną per patį apšildančiosios grupės pasirodymo įkarštį. Šiaip bene vienintelis kartas, kada man iš ties patiko apšildantieji, tai buvo prieš keletą metų regėti Rebelheart, kurie kaitino Lenny Kravitz gerbėjus. Visi kiti daugiau / mažiau būna pasmerkti tiesioginiai pražūčiai, paskęsti nervingoje laukimo užmarštyje. Tačiau, štai už valandžiukės užgęsta šviesos, LED ekranuose sutviska, raudonų lūpdažių įrėmintos, susikabinusių jaunučių Briano Molko ir Stefano Olsdalo šypsenos ir užgroja „Every You, Every Me“.

Pirmose eilėse klykia, kelia rankas ir klubais žongliruoja smelks like teen tipo mergaitės, taipogi keletas švelniai atrodančių vaikinų. Placebo esmė nuo pat grupės atsiradimo pradžios buvo Brianas ir Stefanas, tad nieko nuostabaus, kad šis dvejetas buvo priekyje, o už nugarų likę bosistas / gitaristas, būgnininkas ir klavišininkė skendėjo šešėliuose. Kaip tapo įprasta tarp solidaus amžiaus sulaukusių grupių – ar tai būtų U2, ar DM, ar NP (jokiais būdais ne Aerosmith, ar Rolling Stones) – apranga, be abejo, klasikinė ir juodos spalvos. Brianas nusirėžęs plaukus ir nuo to atrodo tik geriau, lyg būtų pajaunėjęs, gi Stefanas… OK, metas pradėti kalbėti apie esmę (muziką, garsą, šviesas, atmosferą ir šiaip, kad chebra atidirbo it būdami 20-ties).

„Pure Morning“, „Loud Like Love“, naujasis „Jesus‘ Son“ – pradžia buvo tokia. Vėliau… Na, nesugrojo tik, bent mano, itin laukto „My Sweet Prince“ (ir dar „Hold On To Me“). O šiaip viso 25 gabalai iš absoliučiai visų albumų, įskaitant ir avangardinį debiutinį, iš kurio vieną skambiausių gabalų „Teenage Angst“ grojo per pirmąjį bisą. Koncertą užbaigė, kaip ir galima buvo tikėtis Kate Bush „Running Up That Hill“ koveris. Vienas didžiausių (siur)prizų, ko gero ne tik man, buvo „Without You I‘m Nothing“ sudainuotas kartu su Amžiną Atilsį David Bowie akomponavimu ne tik balsu, bet ir pasirodymu LED ekranuose. Kūrinys, tiesa, buvo atliktas kur kas greitesniu tempu nei studijinė versija ir sutrumpintas, bet nuo to kraujas venose tvinksėjo tik intensyviau.

Scenografinė pasirodymo pusė irgi buvo aukštumoje. Be, per vidurį gigantiško LED ekrano (ir iš scenos šonų mažesnių), dar karts nuo karto, su trosais buvo nuleidžiami kokie 10 ekraniukų, kuriuose keisdavosi įvairiausi vaizdai, bei tvieksdavo į visas puses prožektoriai. Garsas – skūstis tikrai negali – laisvai galima buvo susikalbėti grupei grojant, o ir po šou ausyse uodų atrasti nepavyko. Atmosfera klausiate? Atsakymas dvigubas: šėlo liaudis neblogai, tačiau jos buvo… Skystai. Viršutiniai arenos aukštai net nebuvo atidengti, o ir apatiniuose šmėžavo nemažai laisvų sėdimų vietų. Na, jei buvote Vilniuje Placebo koncerte prieš 9 metus, tai ne ką „linksmesnis“ vaizdelis buvo ir Rygoje. Nemeluosiu, likau tuo nustebintas – juk gera grupė, po galais!

Viso tai buvo mano ketvirtasis Placebo koncertas ir jis būtų tapęs geriausiu, jei ne prieš du metus itin gerai suklausytas jų benefisas Positivuse. Teko, tiesa ir itin prastą jų šou regėti – prieš 7 metus Heineken Open‘er, kur Molko atrodė toks nuobodus, tarsi jam būtų buvę įdomiau žaisti šaškėmis arba dirbti buhalteriu kontoroje, nei dainuoti palaipsniui besiskirstančiai šimtatūkstantiniai lenkų miniai. „Tai čia jau seniai taip, nuo to laiko, kada jie prieš koncus nustojo varoti“ – man vėliau paaiškino viena, ant achilo kulno Placebo herbą išsitatuiravusi, gerbėja.

Apibendrintai galima teigti, kad – viskas viename. Vos ne visi esminiai gabalai atlikti (ir dar su siurprizais). Koncertas truko beveik dvi su puse valandos – kaip ir priklauso tokio tipo paminėjimuose, kada retrospektyviai reikia pasirodyti. Duetas atrodė nenuobodžiai, kalbant tiek apie muzikinį ekspresyvumą, atlikimą, tiek apie šukuosenas. Techninė pasirodymo pusė – nuolatos kintanti, besitransformuojanti, daug LED ekranų. Garsas – švarus, publikos nors ir skystai, bet ji visai smagi (belieka tikėtis, kad grupė su skaičiaus problema nesusiduria judėdama labiau į vakarus). Eilinį kartą į Vilnių savaitgalį nevažiuota – ne veltui. Buvo gerai!