Šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ vasarą pabaigti kvietė visus šventiškai, kaip visada, bet mes juk žinome, kad į tą pačią upę niekada neįbrisi. Taip ir „Juodaragis“ visada būna vis kitoks, niekada – „kaip visada“. Be abejonės, ši šabloniška frazė tinka absoliučiai visiems serijiniams renginiams, išskyrus tuos atvejus, kai atsiliepimai būna iš ciklo „kaip visada, šūdas“ ar „viskas, daugiau tikrai nebevažiuosiu“. Tad koks gi buvo tas „Juodaragis“ man? Man, kaip veteranui, aplankiusiam vyksmą kokius 10 ar daugiau kartų.

Šį festivalį myliu nuo pat tų jaunų dienų, kuomet žalia žolė buvo žalesnė, šviesa buvo šviesesnė… Gotai rodėsi tada it kokie vampyrai, reiveriai šokantys pagal techno (ir grįžę iš Berlyno „Love Parade“) buvo kažkokie nesuvokiamai kosminiai, I.V.T.K.Y.G.Y.G. grojo skalbimo mašinomis su A.A. Baru priešakyje. Egzistavo „Zpoan Vtenz“, pas Sedu Utenoje ėjom pirkti pirmosios žolės, mūsų alus buvo „Utenos“ raudonas „ubitsa“, o industrial muziką klausantys ir kažką apie tai žinantys žmonės, atrodė tarsi iš kito pasaulio. Su klasiokais žiurėjom per videaką „Faces of Death“ ir po to dvi paras nemiegojom. „Soulseeko“ logotipas asocijavosi su dangaus angelu, o apie kultinius internetinius forumus, gal net nepradėsiu porinti.

Pirmą kartą MJR aplankiau 2001-mais metais. Tai buvo vos penktasis „Mėnuo Juodaragis“, vyko jis Sudeikiuose – antrą kartą iš trijų, o organizavo jį Ugnius ir Lauras. Vyko jis penktadienį bei „sheshtadieni“, ir vieni kultiškiausių bei nuraučiausių to festo momentų buvo, – „matei tą bičą kuris su šortais visą festą butelį alaus su virvute prisirišęs kaip šunį vedžiojo?..“ Bei, – „metalistai kartu su gotais inslaužę Sudeikių bažnyčion skambino varpu naktį..!“ Vėliau buvo Kernavė, tada Zarasai, įstabusis Aukštadvaris ir… Na, kiekvieno istorija – individuali tūkstančių spalvų mozaika.

„Nusiteikite, kad kažkada turėsime tokį Juodaragį, per kurį lis ir visas tris paras“ – po vieno iš paskutinių MJR sakė Ugnius Liogė. Ir tendencija, su perspėjimu jautriai liaudžiai, atrodė iš ties reali, iki… babam. Devynioliktasai „Saulė Šviesiaragis“. Nei menkiausio lietaus, giedras dangus – vaivorykštės, tik jos laumės nenuaudė, iki visiškos orų pasakos.

„Paprašėm feisbuke pasidalinti įspūdžiais apie MJR, maniau kad vis tiek gal kas parašys kad pastebėjo kokį ypatingą pasirodymą, nustebino kokia grupė ar ašarą išspaudė teatro vaidinimas, o kokios stiprios buvo apeigos, negi nieks nepaminės? Ir ne, nepaminėjo. Visi komentarai VIEN TIK apie maistą, tulikus, apsaugą, kempingą. Atrodo, kad dauguma žmonių turbūt važiuoja į festivalį kaskart tikėdamiesi tik didesnio komforto ir malonumo, vartojimo kultūra persismelkia totaliai, o turinys, programa…“ – U. Liogė po praeito MJR Dangus.net forume.

Ką galiu ties tuo pasakyti aš (apie šiemetinį)? Ogi nieko. Taip, visiška nesąmonė buvo, kad nebuvo tualetų kempinge. Visiška nesąmonė, kad prie pagrindinės scenos tebuvo vienas punktas alui. Visiška nesąmonė, kad beveik viskas naktį skendėjo tamsoje išskyrus „tą miško takelį, kur buvo prikabinėta girliandų“. Naivu ir būtų sakyti, kad „organizatoriai tą puikiai patys supranta, žino savo klaidas ar priežastis to, tad baikit niurzgėti – tipinis lietuvizmas…“ Naivu ir būtų galvoti taip, kai žmonės prie festivalio dirbantys 19 metų, apie tai nepagalvojo, tiesa? Minusai aiškūs ir kaip rašė Ramūnas Zilnys apie tai – „sutvarkomas reikalas“.

Dabar einam prie esmės. Zaraso ežero sala jei būtų buvusi ir šiemet – manęs, greičiausiai, nebūtų buvę vyksme. Idealus dalykas tas Dūburio landšaftas, nes Zarasai jau buvo tikrai gerokai pabodę (nepaisant fakto, kad kas trys metai jie iškeičiami į kokią nišinę erdvikę), tad prieš 5 metus vienintelį kartą lankytą (Tundros festo metu) hidrografinį draustinį šalia Antazavės, pamindžioti kojomis buvo, kaip pasakytų vieni muzikantai – baisiai džiugu. Ir smagu atrasti iš naujo – teko gerokai pašlepenti pliažankėmis, kol buvo atsidurta Kino ir Paskaitų palapinėje.

Idealiausia man būtų buvę festivalį pradėti ketvirtadienį – pažiūrėti Šarūno Barto kino juostą „Namai“ ir kitus du filmus – daugiau nei puikus įvadas į vyksmą. Jaukiai, intravertiškai ir prasmingai. Bet „Keltika Hispanna“ buvo pirmieji kuriuos išgirdome, po to kai atvykome penktadienį, pasistatę palapines, užkandę ir nusipirkę alaus. Iš tolo ataidintis growlinis vokalas, iškart pritraukė velniškais nagais prie Dūburio scenos. Bet ir greit paleido – vėliau sekė ne itin įdomios folk būgninės ramtadrylos. Tada – pagrindinė scena ir „Siela“. Nes mano to vakaro kompanionė yra fanė „nuo vaikystės ir būtinai noriu juos išgirst“; gi man, rodės priešingai – jau atsibodusi ta „Siela“. Netikėtai, jai nepatiko – prieš tai net nebuvo girdėjusi jų gabalo „Provincija“ (how?), gi man buvo atvirkščiai. Geras koncertas – balansas tarp senų hitų / naujų dainų ir šiaip tiesiog tinkamas bei nuoseklus kūrinių išdėstymas setliste.

Kol mes klausėm „Sielą“, Grėtė vėliau papasakojo, kad „OBŠRR“ „sugrojo chaltūrą, nes pasirodymas truko vos kokias dvidešimt minučių“. Gi, kad „NULIS:S:S:S“ praleidau, galiu kaltinti tik savo potraukį pasakiškam Dundulio „Gutstauto“ skoniui bei eilei prie jo. „Vilkduja“, hm… Du berniukai – vienas su gitara, o kitas dainuoja, momentais pasukinėdamas rankenėles. Grėtei labai patiko, jos draugei irgi, gi man trūko – ar papildomo berniuko ant scenos, ar papildomo orientyro naujoje Povilo kūryboje, ar papildomo cinkelio – visa tai subjektyvūs faktoriai.

Apie vasaros pabaigoje „nusėdusias festivalines batareikas“ taikliai išsireiškė, jau cituotas R. Zilnys. Jos pavedė ir tada kai grojo „Luctus“, ir šeštadienį, kuomet buvo pasivaikščiota, pasišnekučiuota su sutiktais draugais, nusimaudyta gaiviame Dūburio ežere, ir… palapinė, miegas. Apie 22:30 – suskamba bio žadintuvas, nes „ALIO DIE“. Tiesiog pasakiškas pasirodymas, savo didingumu atvirkščiai proporcingas susirinkusiam audiencijos skaičiui. Nors, kita vertus, argi kiekybėje esmė, kai visi tie, kokie 50 žmonių, kurie klausė buvo ambient, industrial ar drone atlikėjai, bei šiaip intelektualai ir smagios bei šiltos asmenybės.

Stefano, pasakysiu banaliai – įtraukė visus į organiškų garsų kelionę, kurioje tarsi vienoje dvasinėje kanojoje, plaukėme su juo sraunia, gyva, mistiška ir, į amžinybės vandenis įtekančia, upės vaga. Iš tikro, prieš pasirodymą, galvojau, jog „šviesų“ ambientą klausyti bus tiesiog nuobodu. Dėl to interviu metu jo ir užklausiau „ar ambient pasirodymą sunku sugroti, kaip kokį free jazz koncertą?“ Bet buvo tai ko jau senokai nejutau – krislelį magijos. Minties gilumą, jausmo svaigumą, mistiškumo potyrį, galiausiai nusiraminimą.

„LAIBACH“. Sakyčiau XX-tojo festivalio headlineriai jie turėjo būti – tokio „antraštinio“ vardo, kultinio statuso atlikėjų, bei, šiaip, bene brangiausiai per visą MJR kainavusios pasirodymo žvaigždės, festivalis dar neturėjo. Vėl gi – nieko nesitikėjau iš šio pasirodymo, greičiau buvau kiek skeptiškas, nes paprasčiausiai, kiek klausiau savo laiku „LAIBACH“ – manęs tas jų „ironiškas“ požiūris į „prieštaringai vertinamus dalykus“ nesužavėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie muziką – visų dievinamas Opus Dei „Life is Life“ koveris (kuris yra grupės vizitinė kortelė) man visada panašėjo į „Sektor Gaza“ perdainuotus „Queen“.

Bet, hey, babam. Itin stipru, įtikinama, charizmatiška, akcentualu ir šiaip, kaip sakoma – energija tiesiog tvyrojo ore. Išstojimas, kur asmenybės buvusios prie mikrofonų, visiems tiems žymiems lozungams uždavė diktatorišką toną; aidint karinės tematikos garsų marširuotei, bei vizualizacijose pasirodant visokiems „NOW YOU WILL PAY“ – pavertė pasirodymą teatrališkumo persmelktu benefisu. Iš ties, tai buvo daugiau nei tiesiog koncertas, ar įprastas šou. Ir net man neklausius jų muzikos kiek giliau – gyvo pasirodymo efektas atliko savo darbą visu 100 procentų. „LAIBACH“, netikėtai, patiko labai.

Sekmadienį dar kartą prasiėjau pro Amatų Kiemelį. Čižo alus tekintas į bokalą iš archaiškos pilstymo įrangos, buvo toks pats malonus, kaip ir pats jo autorius. Tarp visos gausybės žalvarinių dirbinių (kuriuos jau 100 metų aplenkiu iš tolo), batikų ir medinių šaukštų, netikėtai aptikau medžio amatininko Zenono Striškos kromelį. Brolio gimtadienis, mama ligoninėje… Nerealūs inkilai, kurie yra išskuopti iš nupjauto medžio, o ne sukalti iš lentų. Prie jų prikabinta lentelė, kurioje parašyta „Tautinio Paveldo dirbinys“. Mamai inkilą, broliui niekur kitur nematytą dirbinį iš nupjautos medžio ataugos, kuri buvo panaši į ežį. Jūs dar klausiate ar dovanos / lauktuvės patiko?

Festivalį palikau ~15 val. Tranzavau, stojo vos ne kas trečia mašina – kas į Zarasus, kas į Rokiškį, kas į Kauną, kas dar kur. Net jei ir mašina pilna – dažniausiai pamojuodavo vairuotojas (-a) su šypsena, kad „na, matai, jog tau be šansų tilpti“. Mane pametė dvi mielos merginos iki Vilniaus.

Sekantis „Mėnuo Juodaragis“ – jubiliejinis, 20-tasis ir va čia… bus daug klaustukų. Mano viduje pešis du vilkai – vienas baltas, kitas juodas. Baltas sakys, – „baik tu, kam tau tas festivalis vasaros pabaigoje, kai batareikos jau būna ant išsekimo ribos?..“ Juodas gi draskys nasrais, – „tu dar mąstai varyti ar ne? Tu ką, iš vis jau?!” Nors ir nepamatyta tikrai daug ko šiemet, bet patirta, galima sakyti, drąsiai su kaupu. Niekada toks pats, visada vis kitoks. Šiltas (karštas!), gaivus (Dūburys!), svaigus (ALIO DIE…), spalvingas, vaikiškai nuotaikingas – „Juodaragis“ geras toks kaip visada.

Gera buvo grįžti namo, ačiū.