Jeigu buvusiame Europos kultūros forposte, Vienoje, rengiami du koncertai, Roma, beje, tenkinasi taip pat dviem, Prancūzijos sumoje turėjo penkis. Londonas, žinoma, sold outino net dešimt vakarų. DEŠIMT. Ir pamiršau svarbiausią – Vroclavas šiemet Europos kultūros sostinė. Vienas Davido Gilmouro, kitaip dar žinomo “Rogerio Waterso gitaristo” pavadinimu, koncertas buvo numatytas ir ten. Tiesa, dėl begėdiškai žemų kainų Vroclave bilietai buvo išpirkti per maždaug tokį laiko tarpą, kokį užima  viena “Wish You Were Here”.

Traukti aštuonis šimtus kilometrų lenkiškais vingiais anokia ten pramoga, o tradicinis pakelės kepsnys kaip niekada stokojo bufetininkės meilės. Galiausiai vakare pasiekus Vroclavą neapsieita ir be skandalų su vietiniais airbnb.com entuziastais. Apskritai stebint Vroclavą susidarė įspūdis, kad turistų ir Europos kultūros sostinės vardo jiems reikia taip pat, kaip man reikia…(pabaikite patys)

Asmeninei sąskaitai itin skaudžiai atsiėjęs bilietas sėjo ir didžiulį nerimą: o jei apgavo? O jei šūdas bus? Nei apgavo, nei buvo šūdas. Atvirkščiai – beveik gyvenimo koncertas po kurio norisi atsiprašyti visų, kam padariau kažką negero. Tai atsiprašau…

O dabar kiek rimčiau… Davidas Gilmouras yra tas bičas, kurį tikėtumeisi sutikti geriausiu atveju kokiame provincijos autoservise. Visiška Rogerio Waterso priešingybė tiek gyvenime, tiek ant scenos. Atleistina būtų ir tai, jei nepastebėtumei, kuomet ši legenda atsidūrė scenoje. Juodi tėjiniai** marškinėliai, paprasti džinsai ir ne kaži kiek rokenrolo išlaikiusi šukuosena. Jokių dūmų uždangos ar galingų intro filmukų. Gilmouro pasirodymas scenoje geriausiu atveju priminė gimnazijos coverių grupės išėjimą.

Autoserviso vyruką ant scenos papildė šioks toks orkestriukas bei eilė muzikantų, kurių dalis ex-Pink Floydą lydi dar nuo “A Momentary Lapse of Reason” ar “P.U.L.S.E.” turų. Stebint įvykius ant scenos kilo įtarimas, kad ne Davidas yra šio įvykio kaltininkas. Stebėtina, kaip tokį statusą turintis asmuo gali būti toks kasdieniškas. Lyg tai būtų eilinė diena ofise. Turbūt taip ir buvo. Viena smagi detalė į kasdienybės daržą – nuo 1994 metų negrota “One of These Days”  vėl suskambėjo būtent Vroclave.

Scena buvo paruošta būtent muzikai. Saikingai naudota dekoracijų, neužgožė ir įvairūs šviesų efektai, nebuvo rogerwatersiškos sienos. Visas šou toli gražu nepriminė tų vos pastovinčių buvusių žvaigždžių, kurioms iki ąžuolinio karsto trūksta dar poros koncertinių turų. Nors iki apvalaus šimtmečio liko kiek mažiau nei trisdešimtmetis, tačiau Davidas Gilmouras atrodo dar tikrai gerai. Priešingai nei kiti panašaus amžiaus vilkai išskyrus Micką Jaggerį… Jaggeris visada atrodys gerai.

Reikia įsivaizduoti, kiek vargu ir kančios kainavo maždaug keturiasdešimtmetis konfliktų su Rogerio Waterso ego. Tačiau Davidas nėra iš tų naivių atlikėjų, kurie mano, jog žmonės į koncertus renkasi būtent dėl naujausių solo albumų. Ir ačiū jam už tai. Programa buvo praskiesta maždaug santykiu 60/40. Tai yra – 60 procentų programos Pink Floyd gabalų ir 40 solo darbams. Nors man, asmeniškai, išskirtinai šio asmens solo karjera yra įdomi ir sėkminga.

Žodžiu, visas šitas stebuklas tęsėsi tris valandas įskaitant penkiolikos minučių pertrauka. Įprastai atstovėti net mėgstamų atlikėjų pusantros valandos šou dažnai tampa iššūkiu. Čia šitaip nenutiko. Ir net po viso to norėjosi pakartojimo, bet viską užbaigė negailestingas “Comfortably Numb” po kurio turbūt dauguma tapo kažkokiais kitokiais.

Apibendrinant noriu įnešti šiek tiek liūdesio. Greičiausiai šis turas yra paskutinis kartas, kuomet galima pamatyti šį bičą. Greičiausiai jūs jo nebepamatysite, nes pataupėte, tingėjote ar turėjote kitų planų. Jums tai buvo eilinis savaitgalis su savais rūpesčiais. Buvusiems ten – viena iš geriausių emocinių patirčių. Aišku, tai dar priklauso ir nuo asmeninio santykio su maestro muzika. Tačiau reikia labai pasistengti, kad likti abejingam. Net Rūta Meilutytė vakar viešai pripažino savo simpatijas britų legendoms.

Na, o pabaigai… Knygoje “The Rest is Noise” autorius Alexas Rossas išgyvena pasikeitusią situaciją. Filharmonijas, operos ir baleto teatrus šiandien pakeitė arenos bei stadionai. Jeigu taip, tuomet Davidas Gilmouras ir, aišku, visas Pink Floyd fenomenas yra ne kas kita kaip XXa. antros pusės geriausi kompozitoriai. Drįstat ginčytis? Vargu ar verta.

* neseniai teko žiūrėti nupiratintą ir lietuviškai įgarsintą vieną šiandien populiarų serialą. Vienoje scenoje veikėjas ėmė vartyti kito veikėjo kompaktus. Tačiau svarbiausi buvo ne aktoriai. Svarbiausias buvo kaži po kokiu slapyvardžiu pasislėpęs jaunuolis vertęs filmą ir jį įgarsinęs. Įsivaizduokit, mieli skaitytojai, įgarsintojas sakė ne “Pink Floyd”, o Pinkas Floydas, blet.

**aha, šitaip dabar rekomenduoja kalbininkai.