Regis pakliuvo kaip niekad gausus smulkiais festivaliais savaitgalis. Metalistai pofestinę Devilstono depresiją galėjo slopinti šalia Anykščių ūžusiame Šerną tūsą. Dar labai jaunas festivalis yra tarsi ilgaplaukių atvėlykis – vyksta savaitę po Akmens. Taip pat link Anykščių gužėjo elektronikos mėgėjai į mažą, tačiau savo pavadinimu labai ambicingą aprėptį turinčią šventę VISA TA. Nerti į psichines bei dvasines gelmes kvietė queer bendruomenė Sapfofeste ir Švenčionių miškuose rinkęsi sveikuoliai Mandaloje. Betgi ne apie juos šįkartą.
Šiemet elektroninės muziekos scenoje gana nemažas įvykis – tamsiausi elektroniniai dūžiai pasislėpę po pavadinimu Area, griaudėjo vieninteliame Industrial open air‘e Lietuvoje, įkurtame Kazlų Rūdos apylinkėse, Kazliškių kaime. Nors festivalio logotipe blankios spalvos ir griežtos linijos atvaizduoja modernios piramidės smailę, tačiau pati vieta su architektūra ir urbanistika nieko bendro neturi. Kaip tik gi, lankytojus pasitinka gotiškų formų scena viduryje miško, o iki jos pačios tenka bristi per gana aukštą žolę, pergėrusią kiaurai ne tokius jau ir menkus maniškius batus.
Penktadienio programa startuoja valanda vėliau nei turėtų, bet visai suprantama kodėl – publika dar tik rinkosi. Žiūrovai susirinko stebėti reginio tiesiog ant scenos, kurios didelis plotas leido elektrogurmanams klausytis muzikos tiesiog gulomis ant grindlenčių. Jau beveik sutemus, su gitara rankose, scenoje išstojo Urba Urba. Greitai viską užtvindė neritmingas elektrifikuotų stygų skambesys, o gamta irgi suskubo prisidėti prie tamsios atmosferos, – paskleidė mėnulio pilnaties apšviestame lauke tankų rūką. Naktinėtojų fiesta prasideda.
Jauki vakaro pradžia pereina į droniškesnius garsus skrodžiamus tribal motyvais. Taip žengė į sceną vienintelė mergina selektorė Raminta iš Nut Polair. Deja, lyg ir kažką neblogo žadėjusi pasirodymo pradžia galiausiai pabodo savo takelių monotoniškumu ir net patys kantriausieji ėmė trauktis iš scenos gerklę praskalauti.
Maldur Atai nėrė į pačias giliausias tamsybes su Dead Can Dance‘išku moterišku vokalu, kokybe bei kūrinių įvairove neleidžiančia nei užsitranzuoti, nei užmigti vėlyvą vakarą. Štai prie pulto šono jau Vytenis iš Skeldų su savo ambientu. Regis, kad abu pastarieji pasirodymai truko tik akimirką, tad nėra ir kalbos apie gilesnių fazių išgyvenimą. Gaila, potencialiai galėjo tapti vakaro vinimis. Prie pulto dar viena rokiruotė. Tiese pasirodymas įskėlė ritmą labiausiai sujudinusį kojas, kūnus bei rankas iš visų tą vakarą. Dualus projektas tiek scenine sudėtimi, tiek ir garsine struktūra iš vos klausomo noiso ir daug labiau draugiškais masinei publikai ritmais sudarė puikų duetą.
Šeštadienis atskrido su juodųjų bičių spiečiumi. To spiečiaus žavesys tame, kad niekada neaišku kur link jis pasisuks. Su netradicinėm kompozicijom ir puikiu muzikalumu Karkaso debiutas solidus, o slepiama tapatybė po juoda bitininko kauke tik prideda žavesio. Patricia Kokett pradėjo gana ramiai, bet tada įsuko smagius ritmus ir vėl nėrė tamsyn. Stipru ir gera. Beje soundcloud‘e jau yra įrašas iš Area.
NULIS:S:S:S – stipriausias dvidienio renginio pasirodymas, kokybė buvo dviem laipteliais aukščiau nei kiti (su visa pagarba jiems), kuriam prilygo tik OORCHACH. Čia daug gražbyliauti neketinu, juk tiek Laurynas, tiek Povilas puikiai pažystami kiekvienam Lietuvos elektroninės muzikos mėgėjui. Tik pridėsiu, kad video džėjus nepagailėjo pačių barbariškiausių kino iškarpų. Bravo, tas liežuvis iki šiol atminty.
Atrac pradėję gana draugiškais ausiai garsais, greitai paniro į juodą noisą, o vaizdas ekrane lyg sugedusiame televizoriuje ėmė eiti pilkai-baltomis bangomis. Publika pastebimai aptirpo, o man sukilo mintys apie tai, kaip lengva kiek neįprastą garsą aplenkti scenoje. Išlipkit iš komforto zonos! Akiračio platumas dar niekam nepakenkė.
Čia jėgos po antros bemiegės nakties ėmė sekti, rasota žole pasukau palapinės link. Tik nepamanykit, kad negirdėjau Rookas ir Inner, anaiptol. Prabudus paryčiais nesąmoningoje, miegančioje būsenoje išgirsti valdingą balsą su stipriais bytais buvo viena labiausiai bauginančių muzikinių patirčių gyvenime.
Kažkas tarp paranojinės nemigos, tarytum kastuvu iš šachtos kasamos juodumos ir ausis per akis užtvindančios tamsumos – toks apibendrintai buvo Lietuviškos industrial muzikos festivalio po atviru dangumi debiutas. Apie 250-300 – tiek muzikinių gurmanų sugužėjo į Kazliškių kaimo lokaciją, žvelgiant pilka ir plika akimi. Vietovė – jauki, o pasirodymo aukuras su stogu virš klajojančių sielų tinka bet kokiam orui. Muzikos, kaip ir žadėjo programa, būta ir fiziniam judesiui ir dvasinei ramybei įjungti.
Ačiū. Tokio festivalio seniai reikėjo.
Nuotraukos: FotoNuotekos.
