Net ir būdamas metalistas, prieš gerus 10 metų, per daug nesiklausiau „Black Sabbath”. Nuo to laiko nutekėjus nemažai vandens (ar kraujo), bei perklausius prieš koncertą lygiai tris kartus jų „best of”, negalėjau pasigirti, kad pasirodyme Rygoje atpažinsiu ką nors daugiau nei „War Pigs”, „Iron Man” ar BS vizitinę kortelę „Paranoid”. Tad važiavau labiau su misija pamatyti gyvas legendas – pirmą ir paskutinį kartą – užsidėti pliusą ir kas be ko, jei bus gerai – paheadbanginti. Bet kad viskas atrodys taip silpnai…

Pamenu, kaip prieš Positivus festivalyje Roberto Planto išstojimą, kolega fotografas pasakojo, kad Vilniuje prieš keletą metų jis vietoje legendinio zeppelino matė tik gyvą mumiją. Tačiau kai pamačiau, kaip ta „mumija” davėsi po sceną… Na, jaunuolio Mick Jagger atvejis. Arba, kad ir tie patys „Iron Maiden” su šuoliais, gitarų žongliravimais, nuolatiniais krosais po sceną ir (NETGI) špagatais.

Gitaristas Tony Iommis ir bosistas Geezeris Butleris (kurie, kartu su Ozzy Osbourne‘u, stovėjo prie „Black Sabbath” ištakų, gūdžiais 1968-taisiais), tiesiog grojo. Stovėdami ir viskas. Iš Ozzyko per daug nesitikėjau, bet kad jis… TŪPČIOS kaip ta Eurovizijos dalyvė, su celofaniniu sijonu, iš Šveicarijos? O geriausia buvo, kai Ozzy pristatė muzikantus. Klavišininkas, pasirodo buvo slepiamas nuo publikos, nes buvo patupdytas į medžiaginę – tiesiogine to žodžio prasme – būdą šalia scenos (net ne ant jos!). Osbourne’ui pasakius jo vardą, šis iš jos atsargiai išropojo, pamojavo ir šovė atgalio.

Kas patiko tiek man, tiek kolegai, tai būgnininkas. Jaunas, laukinis, su ekspresija ir daužantis odines bačkas, kaip kilimus šeimininkės (ta prasme, net dulkės rūksta). Be gan dinamiškų šviesų, vaizdą ant scenos pagyvino ir milžiniškas led ekranas. Bet ir tai, kažkaip ne taip kaip reikia jame vaizdai būdavo nuo scenos demonstruojami. Kai groja Tony Iommi, vietoje to, kad rodytų jo emocijas akyse – visą laiką neišradingu rakursu prizūminama gitara. O kai Ozzy ekrane vaiduokliauja – vaizdas apvyniojamas spec. efektais ir nei tu ką ten įžiūrėsi normaliai, nei ką. Nors gal visais atvejais operatoriai tiesiog ne itin ką turėdavo ir parodyti…

Gabalai koncerto metu man pasirodė vienas į kitą panašūs. Išskyrus, pirmoje pastraipoje minėtus ir sugrotus super hitus. „Na, galėtų jie jau ir kokią baladę sugrot…“ – man į petį rėktelėjo kolega. Aš jam – „pala, tuoj, manau, atliks tą savo kultinę „Changes“. Laukiam, laukiam, koncertas kaip ir į pabaigą, o jos nėra. Nervingai išsitraukiu savo gudrųjį poną iš kišenės, paglostau jį ir staiga apsiniaukiu – Safari rastas setlistas, duoda suprasti, kad jokių „Pokyčių“ koncerte nebus. Baladžių mes nesulauksime, metas keiktis. „VELNIOP ŠĮ KONCĄ!“ – susibesinęs ir įpusėjus finaliniam („Paranoid“) gabalui, vos neiškošiu skersai arenos ir mes paliekame „Black Sabbath“.

Žodžiu, nepatiko, likau nusivylęs, užsidėtu pliusu nepatenkintas – toks štai baigiamas žodis. Tą, važiuodamas iš Rygos, parašiau koncerte buvusiam kolegai iš kult.lt Tomui. Anas man atsakė, kad „geriau nei Maiden“. Khm, na belieka tik pasidžiaugti už draugelį. O aš kelionėje užsileidau „Nicolas Jaar“ ir ramiai užsiliūliavęs nusmigau.

P.S. Koncertas buvo beveik sold-out.