Šiaip nesu blogas žmogus, – tik kartais spjaudausi liepsnojančia tulžimi, vaikštau vis paniuręs it lapkričio dangus, o delfi komentaruose kelinti metai ariu už TIESĄ, – todėl, matyt, per visą savo festivaliavimo karjerą nė karto nebuvo, kad grįžčiau iš festo ir sakyčiau „ot, gaidžio kokio būtą“. Nesvarbu su kokiais idiotais tekdavo susitikti, kokius speigus ir karščius savu kailiu kentėjai ar kaip kartais budavo nuobodu.

Visuomet tik pakili nuotaika ir geri atsiminimai – nepaisant kai kurių momentų, kurie labiausiai susiję su besitransformuojančiu pasauliu t.y. festivaliai linkę augti ir keistis, viskas dažniausiai būdavo puiku. Bet va kartais gyvenime pasitaiko, kad būna daug geriau nei „žvėriškai gerai“, kas mano gerumo skalėje ir taip kone Olimpas – šitaip ištaikė su šiųmetiniu Kilkim Žaibu. Tai buvo, kukliai išsireiškus, totalus triumfas.

Vienas esminių momentų, kad po dviejų metų pertraukos Žaibai grįžo atgalios į Lūksto ežero kaimynystę, Varnius. Nors festivalio ištakos susijusios su kitu Lietuvos kraštu, o pernykščio Žaibų pikniko Žagarėj būtą visai smagaus, visgi per kelis metus Žemaitijos širdimi vadinamos Varnių apylinkės tapo tokios savos ir mielos, kad kas kartą išvydus tyvuliuojančią Žemaičių jūrą ir įkvėpus čysto vietinio gojaus oro pasijunti it grįžęs namo. Rodos ir vietiniams šis festivalis jau savas – Žaibus organizuoja kraštiečiai Joniškėnai, o ne ateiviai iš kokio didžiojo miesto, tad sekmadienį po festivalio Varniuose sau vyksta miestelio šventė, tame tarpe ir pagrindiniai svieto atlaidai, ale jokių replikų festivalio link, visi kuo puikiausiai sugyvena.

Bičiulystė bei nuoširdus rūpestis darna atsispindi ir festivalio santykyje su žvėreliais bei medeliais. Priminsiu, kad pernai Kilkim Žaibu pirmasis iš didžiųjų Lietuvos festivalių įsivedė depozitinius bokalus t.y. visi gėralai buvo pilstomi ne į vienkartinius bokaliokus, kurie vėliau svaidomi kur papuola, o į storo plastiko bokalus už kuriuos susimokamas kuklus 1 euro užstatas. Išdava tokia, kad tūlas ne tik susiveikia gražų festivalio suvenyrą, bet, kas svarbiausia, išsprendžiama festivalius užliejančios plastiko jūros problema. Buvo žiauriai tvarkinga.

Kai kuriais ekologiškumo klausimais Žaibuose netgi persistengta – nežinau kiek šiais metais buvo atspausdinta festivalio programų, bet ryškiai per mažai. Per visas klajones festivalio teritorijoje suskaičiavau sesėms ir broliams juodvarniams nuosavybės teisėmis priklausančias kokias 20 programėlių – anei vienos besimėtančios, anei vienos organizatorių palapinėje prie įėjimo penktadienio popietę, kai į festivalį atsibeldė maniškis ekipažas. Ką dabar rodysiu vaikams ir anūkams?

Kitas esminis momentas, atsakantys į klausimą dėl šių metų Žaibų užvadinimo totaliu triumfu, yra oras. Sakykit ką norit, bet mes, mirtingi ir nuodėmingi tvariniai, esame priklausomi nuo oro. Šūdinas oras gali pakirsti net ir smagiausia šventę (aš su jumis, mano brangiosios nuotakos-siaubūnės), o štai idiliškai žydras dangus, laimingomis karvėmis nusėtos žaliuojančios Žemaitijos lankos ir vandens bangose žaidžiantys saulės zuikučiai uliavonę pakylės į kitas dimensijas.

Šiais metais su orais pagaliau nuskilo ir Kilkim Žaibu – vietoje tradicinio gaiviai žvarbaus lietuviško birželio, kai naktį it kokį vėlyvą rudenį tešildo laužas, draugija bei trauktinės butelaitis, per šios vasaros saulėgrįžą juodvarniai galėjo pajusti visą savo pike esančios saulės malonę: ne vienas valandų valandas mirko gaiviame Lūksto glėby ir trikdė žolynuose besislepiančių baublių (tokis paukštis) ramybę, ne vienam iki šiol lupasi kaklai ir ausys, ne vienas senis porino, kad šitaip šilta Žaibuose buvę tik prieš gerą dešimtmetį.

Galiausiai visą šį gėrį, – namų jaukumą ir nepriekaištingą orą, – vainikavo nuojauta, kad viskas šiame festivalyje yra betarpiško organizatorių nuoširdumo vaisius. Nežinau tikrųjų skaičių, tačiau nemanau, kad tokia kasmetinė ožių ir juodvarnių puota būtų uber pelningas reikalas. Spėčiau, kad ant alaus gal kažkiek ir išeina, tačiau ne daugiau.

Ta prasme, kaip jau minėjau pernykščiame flashbacke, Žaibuose vietos kompromisams nėra ir niekam netaupoma. Velniop didžiąsias Lietuvos alaus daryklas ir jų finansinę paramą, norime, kad lietųsi skanus alus? Tebūnie, dar ir savo išsivirsime. Velniop tabokos pramonę atstovaujančius berniukus ir mergaites su planšetėmis, mūsų pramogos laužai, kovų ringas ir vikingų futbolas? Tebūnie. Esmė, kad mažai kas Lietuvoje sau leidžia tokią prabangą ir tai labai jaučiasi – festivalio akyse esi ne vaikščiojantis pinigų kapšas, o lygiavertis bendruomenės narys, orus mažasis dalininkas. Vat.

Metas pakalbėti apie vėdarus ir dešras – festivalio muzikinius vidurius. Dėka to, kad šiais metais sėkmingai išpuolė Joninėms dedikuotas laisvadienis, Kilkim žaibu išsitęsė iki trijų dienų, o svetelių laukė dar nuo ketvirtadienio popietės. Panašiai buvo ir prieš keletą metų. Tada, kaip dar menu, papildoma festivalio diena, kuri kaip ir šiemet buvo dedikuota a la folkui, ganėtinai prailgo, tad su sava šaika nusprendžiau ketvirtadienį praleisti prie darbų, o Žemaitijon išjudėti penktadienį – Joninių naktį palikom nesibūrę, polkučių netrypėm, Lietuvos įkvėpto metalo iš Izraelio ROMUVOS negirdėjom (dėl šito reikalo tai gaila).

Na, o penktadienio popietę, kai pagaliau įžengėm į festivalio teritoriją, veiksmas buvo įsisukęs visu smarkumu. Vos spėjai, fone griaudėjant anglams SCYTHIAN, pasistatyti palapinę ir atsigaivint Lūkste, žiūrėk, jau savo išstojimui scenoje ruošiasi laukiamiausia festivalio grupė THE RUINS OF BEVERAST. Kas anie per vieni? Tai yra vieno žmogaus, – vokiečio Alexander von Meilenwald, – genijaus vaisius, kurį apibūdinčiau kaip vieną iš unikaliausių ir mylimiausių juodmetalio projektų, kuriame persipina tamsi atmosfera, grigališkieji choralai ir riebus doom metalas.

Iki šiol epiškiausiu Alexander kūrybiniu polėkiu man išlieka 2009 metų THE RUINS OF BEVERAST albumas „Foulest Semen of a Sheltered Elite“, kurį lyginu su Pieter Bruegel paveikslais: košmariškas ir  gilus, bauginančiai makabriškas, keliantis nuostabą savo siurrealistiniais peizažais, didingas ir, galiausiai, gražus. Buvo žiauriai smagu dalį šio albumo išgirsti ir išgyventi gyvai, – žinot gi, kitas reikalas, – ale būtų buvę dar geriau, jei ne faktas, kad grupės pasirodymo laikas kažkodėl buvo nustumtas į kaitriausią dienos atokaitą. Tamsos reik tokiai kūrybai – dienos šviesoje tai kokis prievartinis ekshibicionizmas.

Vėliau scenoje pasirodė senokai begirdėtas ŽALVARINIS. Susiklausė anie kaip visada neblogai, ale vis neapleido mintys dėl pravalo su BEVERAST pasirodymo laiku – perstumi, pradedant nuo vienų iš Lietuvos folk rock pionierių, kiekvieną dar palikusią vakaro grupę valanda anksčiau ir vuolia, vokiečiai pasirodytų tamsoje. O iš palikusių grupių, nei EREB ALTOR, kurie nors grojo gerą muziką, – reik žiauriai pasistengti, kad BATHORY koveriai skambėtų baisiai, – visgi užkniso su savo nuolat kartojamu „Are you with me?“, nei spygliais pasidabinę oldskūleriai švedai NIFELHEIM stipresnių jausmų nesukėlė.

Šeštadienį juodieji ožiai išrideno visą sunkiąją artileriją – tai austrai BELPHEGOR ir black metal krikštatėviai VENOM. Būtent per šių grupių pasirodymus sulėkė didžiausi juodvarnių pulkai – kur tu neeisi į  VENOM pasirodymą vienibės palaikyti, jei būtent jų 1982 m. išleistas albumas „Black metal“ davė vardą visam muzikiniam žanrui. Ir nors grupės jaunystės žiedai jau senokai vėjo nuplaikstyti, ale pasitaškyti per tokius kultinius gabalus kaip „Countess Bathory“ ar „In League with Satan“ ne vienam buvo smagi pareiga.

Visgi kiečiausi šeštadienio muzikontai – SATURNALIA TEMPLE ir SCHIRENC PLAYS PUNGENT STENCH. Pirmieji tapo maloniu siurprizu. Prieš keletą metų nusprogo mano kompiuterio hardas su galinga katino dienomis (dabar nei laiko, nei ryžto srutų vandenynuos ieškotis deimančiukų t.y. gerų grupių) sukaupta metalo kolekcija ir amžiams užmaršties kloduos nugulė ne vienas geras vardas. Ir štai savo stonerį užgrojus švedams SATURNALIA TEMPLE susivokiau, kad esu tai kažkur girdėjęs. Pasitikrinau last.fm statistiką – akurat,  paskutinį begirdėti gūdžiais 2013 m.

O dar vieni austrai SCHIRENC PLAYS PUNGENT STENCH ugnimis paleido smagiausią festivalio lentų apdirbimo kombinatą –  toksai rimtas ir riebus death metal su grindcore priemaišomis. Dar nebuvo tekę matyti, kad kas tokią pėklą kurtu su tėveliu Telecaster –  gitara, kurią dažniau išvysime įtakingiausių bliuzo atlikėjų ar 50-tųjų pop grupių rankose. Ironiška, kad nepaisant to, kokio riebumo skilandžiai dribo iš kolonėlių, normalus moshpitas insisuko tik paskutinėmis SCHIRENC PLAYS PUNGENT STENCH pasirodymo akimirkomis. Visgi atrodo, kad tai muzikantams, kurių tarpe ardėsi ir iš mirusių pakilęs Elvis Presley, nuotaikos nepagadino.

Čia, mielieji, metas jau ir baigiamąjį žodį tart. O jis bus lakoniškas. Viskas šiais metais taip išpuolė ir supuolė, – orai, aplinka, nuotaikos, žmonės, grupės ir organizatorių pastangos, – jog dar niekur nesu jautęs tokio išbaigtumo ir pilnatvės kaip 17-tam Kilkim Žaibu. Tai buvo geriausias iš mano lankytų Žaibų ir, nors nedrąsu taip teigti, galbūt geriausias festas Marijos žemėje. Ožių ir juodvarnių triumfas, ne kitaip.

Ačiū.