Vos tik pasirodžius žinioms apie naująjį „Iron Maiden“ albumą „The Book of Souls“ bei būsimąjį pasaulinį turą jam pristatyti nedelsiant ėmė megztis planai apie keliones į Lenkiją, kurioje šie britai groja kone kiekvieno turo metu. Bet planų kurpimas greitai subliuško. Visų džiaugsmui nereikėjo krautis palapkių ar dar ko ir kiūtinti iš gimtosios Lietuvos – šįkart Geležinės mergelės gastrolių žemėlapyje atsidūrė Kaunas! Pirmas sykis kuomet ant mūsų svieto pasirodo heavio legendos. Istorinis įvykis – ne kitaip.
Birželio 23-ąją, sprendžiant iš automobilių srautų, Lietuvą iš rytų į vakarus perskrodžiančioje arterijoje, t.y. magistralėje A1, atrodė, kad šalis Joninių išvakarėse pasidalino į dvi dalis – vieni traukė praleisti ilgojo savaitgalio į pajūrį, o kiti – savo akimis išvysti „Iron Maiden“. Kurių būta daugiau sunku pasakyti, bet Nemuno saloje stūksančioje „Žalgirio arenoje“ scenoje pasirodžius britų sekstetui laisvų vietų nebuvo likę itin daug.
Kaip ir beveik visuose „The Book of Souls“ turo koncertuose taip ir Kaune publikos išjudinimo užduotis atiteko „Iron Maiden“ bosisto Steve Harris sūnaus George‘o grupei „The Raven Age“. Pasirodymas atitiko geriausius kategorijos „paklausei ir pamiršai“ kriterijus, beliko laukti vakaro kaltininkų.
„Doctor doctor, please, Oh, the mess I’m in…“. Arenoje pasigirdo pirmosios „UFO“ hito eilutės. Šis kūrinys visuomet skamba prieš pat ironų pasirodymą, tad buvo aišku, jog už maždaug penkių minučių scenoje išvysime tai dėl ko visi čia susirinkome.
Geležinė mergelė iškart smogė kūriniais iš „The Book of Souls“. Setlistas nebuvo pakoreguotas turint omenyje pirmojo koncerto Lietuvoje faktą ar kitus niuansus. Sugrota lygiai ta pati programa, kaip ir paskutiniuose dvidešimt, trisdešimt ar velniai žino kiek jau tų koncertų šiame ture buvo. Ergo, grojaraščio fronte nieko nauja. Tačiau nepaisant statiško dainų pasirinkimo viskas buvo fantastiška!
Reveransas grupės nariams už tai, kad būdami plius minus šešiasdešimtmečiais dvi valandas duoda garo, taip, kad daugelis jaunuolių tegali pavydėti. Akis traukė ne tik nepailstantis Bruce‘as, bet ir likę nariai. Atrodė, kad vyksta tarpusavio varžytuvės, kuris geriau pavarys. Energija nuo scenos tiesiog plūste plūdo į minią, kuri taip pat nestygo vietoje. Žvilgtelėjus į sėdimas vietas piršosi mintis, kad neretas matyt gailėjosi įsigijęs sėdimą bilietą ir mieliau tūsintų arčiau scenos, nes ryškiai neįsiteko savo kėdės perimetre. Kur ten išliksi ramus kuomet skamba „The Trooper“ ar „Fear of the Dark“. Tvyrojusi atmosfera rodėsi net ir Pauliaus Širvio iš pievų išbridusį ir sustojusį lietuviškąjį beržą būtų privertusi švaistytis savosiomis šakomis bei sviesti į šalį melancholiškąją skraistę.
Įspūdžius dar labiau sustiprino ir puiki scenografija su nuolat besikeičiančiomis užsklandomis, liepsnomis ir pačiu talismanu Eddie. Pastarasis net išbėgo į aikštelę, kur bandė gaudyti jam tarp kojų lakstančius narius, bet galų gale užsirovė ant Bruce‘o, kuris išplėšė jam širdį ir atlikęs apeigas sviedė ją į publiką. Kažkas turės puikų, ir ne tokį banalų kaip būgnų lazdelė ar gitaros mediatorius, prisiminimą iš akistatos su „Iron Maiden“.
Viskas kaip ir prideda tokio lygio grupei – išdirbta ir profesionalu. Žinoma, kaip ir visuomet girdėjosi priekaištų dėl garso ir jie nebuvo laužti iš piršto. Tačiau turint omeny tai, kad sunkusios muzikos koncertuose retai tenka mėgautis link tobulybės gravituojančiu garsu, perfekcionizmą šioje vietoje pageidautina kiek pažaboti. Juolab tuomet kada bendras pasirodymas buvo tikrai šaunus. Geležinė mergelė įrodė savo vertę!
