Ar dar prisimenate tuos laikus, kai Lietuvos arenose anšlanginius koncertus renkdavo jau du dešimtmečius nebeaktualios grupės? Ar pastebėjote, kad šiemet savo jau šimtąjį koncertą surengė „Scorpions“? Abu atsakymai neigiami? Tuomet siūlau pagalvoti, kodėl taip įvyko. Mano atsakymas būtų paprastas – pagaliau Lietuvos scena pribrendo tikriems atlikėjams ir tikroms šiuolaikinėms žvaigždėms. Kokiu nuo šiol Lietuvoje galima laikyti ir Benjaminą Clementiną.

Vieni iš džiaugsmo, kiti iš nevilties ėmė rautis plaukus vos išgirdę sensacingą naujieną. Abiem atvejais naujiena apie neeilinį vizitą buvo sutinkama džiaugsmingai, tačiau kai kuriais atvejais geras emocijas temdė vietos pasirinkimas. Būkit ramūs – „Compensoje“ kol kas viskas puiku. Gaila, kad ne tokie puikūs ir sąmoningi gatvės kultūrą bandantys ten sutelkti asmenys.

Vietos pildėsi pakankamai greitai, o publika stebino savo spalvingumu. Nuo dešimtą klasę baigiančių merginų pasipuošusių Nick Cave marškinėliais iki brandžių moterų bei vyrų, kurių anūkai, kaip galima nuspėti, kas rytą mina tos pačios dešimtmetės vidurinės slenkstį. Ir kokios tai aukštos kultūros buvo renginys, jei savo kasdieniais marškiniais pasipuošęs jaučiausi it kažką praleidęs. Gražu, bet gal kiek nejauku.

Iki šeštojo dešimtmečio džiazui būdingos atmosferos trūko laisvumo ir post – kabaretinės aplinkos. Minimalistiškai paruošta scena ir raudona užuolaida buvo esminės dekoracijos tą vakarą. To ir užteko. Pats Benjaminas Clementine yra atlikėjas košmaras šviesų režisieriams. Trys lempos nukreiptos į pianiną bei dar keletas papildomiems muzikantams. Jokios scenografijos ir paruošto scenarijaus bendravimui su publika.

Išėjo tyliai, be jokių intro ar šou elementų, linktelėjo ir kiek nepatogiai atsisėdęs prie fortepijono šių laikų Tomas Waitsas ėmė groti. Lyg pats sau, lyg nieko aplink nebūtų. Pats Benjaminas išgyveno savo kūrinius ir net neragino paploti, atsistoti, pritūpti ar pašokinėti. Atrodė, kad ir nedrąsūs dialogai su publika yra tarytum monologas su savimi. Šaltas ir atstumiantis – toks Benjaminas atrodė pirmojoje koncerto dalyje.

Papasakosiu dar kai ką. Publiką ištiko kažkoks mistinis šokas. Nemirgėjo telefonai, nesigirdėjo pašalinių kalbų. Net tarpai tarp dainų buvo palydimi tik plojimais ir tada vėl sekančia mirtina tyla. Nežinia, ar tiesiogiai buvo suprasti „8 Days A Week“ sielos Martyno nurodymai, ar pats Benjaminas taip išmušė iš vėžių susirinkusius. Tačiau ta magija, kuria dalinosi publika su Benjaminu ir Benjaminas su publika… Buvo nepakartojama. Mūsų muzikinė kultūra perėjo į kitą dvasinį lygį? Galbūt taip. Labai tikiuosi, kad taip.

Kiek pritrūko susigrojimo su vietiniais muzikantais. Tačiau kam tai rūpi? Po dramos Maskvoje, kuri nebuvo išlaikyta paslaptyje, į Vilnių atvykusi violončelininkė kaip ir vietiniai muzikantai tiesiog išnyko visoje Benjamino Clementine asmenybėje. Taip ir praėjo. Dar keletas dainų ir nejučiomis – viskas. Ar tikrai? Pasirodo, kad ne. Grįžo, pabendravo. Ir tas tiesioginis kontaktas su publika buvo vienas nuoširdžiausių ir puikiausių dalykų matytų mano beveik dešimties metų koncertinėje praktikoje. Įsivaizduok – be mikrofono su atlikėju gali susikalbėti balkone stovintis asmuo. Tokia rimtis tvyrojo salėje.

Nieko panašaus į kažkokius visiems nusibodusius lozungus apie „geriausius“, „pačiausius“. Komplimentai santūrus, tačiau iš jų tampa aišku – kažkas čia buvo negerai. O negerai buvo tai, kad lietuviai savo šiltu priėmimu rado tiesiausią kelią į sparčiai augančio atlikėjo širdį. Ar bus antras kartas? Sakė, kad bus. Tik aš linkęs garantuoti, kad tas kitas kartas nebebus toks intymus ir netikėtas, koks buvo šis pasirodymas.

Kalbėti apie atlikėjo atliktus kūrinius, albumus, batų dydį (šių, beje, mano trumpai matantis regėjimas nepastebėjo) ir kitką kalbėti tikrai neverta. Tai buvo daugiau, nei atskiri faktai. Daug daugiau, nei atlikti kūriniai, išleisti albumai ar laimėti apdovanojimai. Tai buvo vienas iš nedaugelio pasirodymų, po kurio supranti, koks gilus dalykas yra ta muzika ir kiek joje daug telpa. Žinant, kaip sunkiai per gyvenimą ėjo šis talentas, visas pasirodymas įgauna dar didesnę reikšmę.

Į kūrinius įvilktas visas atlikėjo pasaulis, kurį šis nori perteikti santūriai. Nori perduoti publikai. Seansas reikalaujanti ne tik bilieto, bet ir atskiro pasiruošimo išgyventi atlikėją. Taip, ne tik pamatyti ir paploti, tačiau suprasti. Garsas yra viena, tačiau šiuo atveju žmogui privalu suprasti, aks yra užkoduota šiame garse.

Perskaitėte viską? Ir be reikalo. Ši apžvalga kitokia. Kitokia dėl to, nes pasirodymas buvo ne toks, prie kokių pratęs aš ir, turbūt, dauguma susirinkusių salėje. Geriau klausyti ir mėgautis prisiminimais. Nebuvote? Nieko tokio. Tuomet vis tiek  – klausytis klausytis ir dar kartą klausytis. Tik taip galima suprasti, apie ką šiame rašinyje buvo svaigstama.

Ir tikėtis, kad atvyks dar kartą. Bet antras kartas bus kitoks…