Tam kad suprastumėm kas parašyta
Nėra prasmės daug skaityti ir gilintis
Svarbiausia pagauti kampo trupėjimą
Juk ne apie tai tiek poetai seilėjasi

Neužduokime sau klausimų be rutinos
Nes tai skausmas kuris išsisprendžia sudilęs
Kuomet gyvas jūreivis parplaukia į krantą
Ir dievagojasi, kad matė daug šilto ir šalta

Ko vertos patirtys mes nenusprendžiame
Mes tais kanalais kuriuose visi neršia
Apie vertes bei klišes kasdienybės
Kartais nusprendžiam kad jos begalinės

Bet mano drauge tėra tai vėl dogma
Kad kažkada kažkas ims ir suplos mums
Ne tai ne bus padėka tau per petį
Tai bus pliaukšėjimas kūjo į smegenis

Šis brutalus elementas peomos
Nėra tik josios esminis elementas
Nors jums galbūt pasirodė ir priešingai
Nes jums patinka tik aštrūs patiekalai

Bet aš mieliau pagiedosiu raudodamas
Nei nusijuoksiu iš bairio durnoko
Visos šamaniškos pasakos baigias vienodai
Nes jų esmė – gimt iš dūmo ir sunykt be dujokaukės.