Kovo 28-ąją Pianino diena į „Loftą“ sukvietė itin margą publiką: klasikos gerbėjai, eksperimentinės muzikos fanatikai, užkietėję klubų lankytojai atvyko paklausyti pirmąkart  Vilniuje viešėjusio Hauschka – vokiečių muzikos kūrėjo Volker Bertelman. Šis „prepared piano“ (technikos, kuri transformuoja įprastą klavišinių skambesį) virtuozas, apie klavišinius  išmanantis viską nuo a iki z, kukliai šypsojosi netoli scenos ir buvo nusiteikęs po koncerto leistis į toli gražu nefamiliarius pokalbius su renginio dalyviais prie alaus bokalo.  Tačiau iki tol laukė intensyvus dviejų valandų muzikinis pasirodymas, kuriame jis vienas stojo į kovą dėl publikos simpatijų…

Pirmąkart su Hauschka kūryba susidūriau dar 2012-aisiais. Atskaitos tašku tapo  kapotus ritmus, ir elektroninį skambesį supynęs kūrinys „Radar“.  Tačiau kad Hauschka kada nors pasieks Lietuvą nebesitikėjau, nes per trejus metus jis, rodos, lankėsi visur išskyrus mūsų šalį. Visgi, klaida buvo ištaisyta, o industrinė „Lofto“ aplinka paruošta priimti vieną įdomiausių XXI-ojo amžiaus pianistų, gebantį vienodai sudominti tiek prisiekusį klasikinės muzikos faną, tiek su ja nieko bendro neturintį naktinio gyvenimo paukštį, kuris apie Hauschka sužinojo iš didžėjaus set‘o.

Pavasarišką sekmadienio vakarą susirinkusius į „Pianino dieną“ pasitiko didelė Hauschkos fortepijono projekcija ant sienos, kurioje tarp stygų slėpėsi „įstrigę“ daiktai – lipnios juostelės, skambalai, žaislai, butelių kamšteliai – visa tai, kuo Hauschka kuria neįprastą skambesį ir kuo žaidžia, artistiškai perdėliodamas daiktus, (t.y. garsus) iš vienos vietos į kitą.

Vos koncertui prasidėjus V. Bertelmann‘o gyvos muzikos blykstelėjimas kone iškart pradėjo pintis su ritmu – nuoroda į perkusinius instrumentus, – tada evoliucionuoti į orkestrą, kirsti žanrines ribas, griebtis elektroninių elementų ir panaikinti daugiasluoksniškumą kone taip pat greit, kaip ir jį sukūrė… Rodos tik užmerk akis ir Hauschkos muzika taps vizualizacija.

Veikiausiai nesuklysiu pastebėdama, kad Volker Bertelman kūrybos skiriamasis bruožas –  iš jo susidūrimo su aršia rock‘o, hip hop’o ir techno stilistika atėję kapoti ritmai, kurie buvo išplėtoti ir  tapo  neatsiejama kūrėjo braižo dalimi. Kone visų kūrinių kompozicija panaši:  gana minimalistinės, pasikartojančios, laužytos  melodijos, kurias Hauschka po truputį išplečia įpindamas naujus ritmus, skambesius. Beklausant, kaip Hauschka miksuoja ir remiksuoja savo paties kūrinius industrinėje „Lofto“ aplinkoje, norom nenorom teko pakeisti visus nusistovėjusius stereotipus apie fortepjoną:  jis lygiai toks pat aktualus jaunam, kaip ir senam, tik reikia mokėti jį pateikti.

Hauschka pabrėžia, kad pradėjęs eksperimentuoti su vadinamuoju „prepared piano“ nežinojo nieko apie John‘ą Cage‘ą. Gal ir gerai – taip Hauschka, neveikiamas minimalisto J. Cage, išrutuliojo savo stilių – viena per kitą persipinančius garsus ir kūrinius, nerangias melodijas, kurias čia pat keičia grakštumas bei trapumas. Būtent šis braižas pavertė niekam nežinomą vokietį V. Bertelmann‘ą vienu įdomiausių šių dienų kompozitorių, pritraukiantį ne tik kultūrą geriantį „elitą“, bet ir smalsias „paprastų žmonių“ mases. 

Nuotraukos: V. Černiauskas