Kas neprisimena legendinio filmo Brat ir lygiai taip pat legendine tapusios dainos „Polkovniku“? Kas neturi draugo, kurio ausinuke dar užsilikęs kuris nors kitas BI-2 hitas, kad ir saldi vasaros stovyklose niūniuota „Molitva“?  Kas su nostalgija nesiklausė šios grupės, kai norėjosi prisiminti paauglystės metus? Jei taip nebuvo, tai ir šis įrašas jums veikiausiai nebus aktualus. Juo aš kreipiuosi į ištisą kartą, kuri išaugo su Bi-2 bei mokėsi gyventi pasaulyje, žavinčiame ir bauginančiame galimybėmis.

BI-2 per savo muzikinę istoriją jau paliko  fantastiškų kūrinių fonoteką, tačiau ir toliau nenustoja judėti į priekį, kone kasmet pristatydami vis ką nors naujo. Šiais metais – tai jauki, kambario dekoracijomis pasidabinusi koncertinė programa „Akustika“, kurios metu grupės sielos Liova ir Šūra,  publiką kviečia betarpiškam  bendravimui. Tokiam jaukiam ir paprastam kaip virtuvėje, kurioje mes vis dar linkę spręsti viską – pradedant meilės problemomis ir baigiant filosofinėmis diskusijomis.

Todėl išgirdusi, kad su šia programa Kovo 25-ąją  BI-2 grįš  Vilnių, neatsispyriau pagundai išgirsti juos gyvai.

Penktadienio vakarą prie durų į koncertą  stoviniavo ir romantiškos mergaitės,  ir jaunos poros,  ir „pabuvęs“ jaunimas, ir su vaikų pulku atėjusios šeimos. BI-2 neabejotinai yra grupė, kuri Lietuvoje galėjo pritraukti puspilnę areną žmonių, tačiau grįžo į palyginti nedidukę Forum Palace  erdvę.

Taigi prasidėjus koncertui teko ilgai derinti, prie kurios kolonos prisiglausti, kad matytume nors trečdalį scenos. Geriausi kampai jau buvo užimti draugiškai besišypsančių, bet iš vietos trauktis neketinančių didžkių, toliau grūdosi šeimos su paauglėmis dukromis,  tad galiausiai apsistojome ties laipteliais. Išsirikiavę į eilę ir įtempę kaklus prastovėjome didžiąją dalį koncerto. Jausmas kaip paauglystėje: kojos nelaiko, bet kam tai rūpi –  stovi ir džiaugiesi, kad bent jau pasisekė geriau nei gretimo laipto kaimynei, kuri nepatogiai persisvėrusi per kraštą mėgino filmuoti.

Visą vakarą BI-2 iš visos širdies stengėsi, kad koncerte būtų sulaužytas barjeras tarp muzikanto ir gerbėjo, todėl renginio atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, kuriuos kiekvienas norintis galėjo užrašyti ant lapelio ir įmesti į specialiai tam paruoštas dėžes. Klausimų-atsakymų pertraukėlės sekė muzikinius  pasirodymus, kuriuose BI-2 grojo žinomiausias savo dainas, kaip patys sakė,  truputėlį tyliau, kad kartu su vokalistu griaudėtų ir susirinkusiųjų gerbėjų balsai.

Jie ir griaudėjo. Nes kaipgi tylėti tą akimirką, kai groja dainos, su kuriomis užaugai ir gyveni iki pat dabar: ir tada kai myli, ir kai liūdna, ir kai norisi elementariai išsirėkti.