Mažais, tačiau tvirtais žingsniais, nors truputį vėluodamas, indie rokas pagaliau randą nišą ir Lietuvoje. Tuo buvo galima įsitikinti ir vasario dvidešimt penktos vakarą jaunimo ir senimo pamėgtame menų fabrike LOFTAS. Geriau pačiam pabūti kartą nei dešimt kartų apie tai išgirsti, bet ką jau padarysi su tais nusidėjėliais.

Viskas prasidėjo anksčiau nei skelbta. Prie legendinės „Spartos“ stotelės belaukiant kolegos fotografo jau girdėjosi anaiptol į soundchecką nepanašūs garsai. Iki oficialaus starto buvo likusios geros penkiolika minučių. Iš esmės sprendimas geras – apšildanti grupė pradeda anksčiau ir palaiko muzikinį foną renkantis žmonėms. Tačiau, su visa pagarba organizacijai, taip negalima, nes grupė per gera vien tik fonui prie durų.

Kaip jau turbūt supratote, italai „Odd-Rey“ pelnė ne tik simpatijas, bet ir dar bent vieną faną facebook‘e. Gal nieko per daug originalaus, tačiau  kokybiškai ir užtikrintai. Mielas širdžiai pasirodymas, kurio nepraleisčiau ir festivalio metu. Asmeniniu favoritu tą vakarą tapo „Oh You Pretty Things“ iš anapilin neseniai išėjusio Maestro repertuaro.

Italų pasirodymas vargu ar tapo našta klausytojams, kaip jau neretai nutinka su apšildančiomis grupėmis. Pusvalandis su trupučiu nė kiek neprailgo, o ir garsas buvo tiesiog puikus. Toliau buvusioje „Elfos“ gamykloje sekė ramybės pusvalandis, pokalbiai prie gėrimų ar cigarečių ir laukimas iki po devynių penkiolika.

Punktualiai vėluodami apie minutę (!!!), po dviejų dalių intro į sceną žengė pagrindiniai vakaro kaltininkai pasivadinę vieno iš trijų karalių, „Balthazar“ pavadinimu. Šviesos, garsas, vaizdas. Viskas labai gerai. Grupė aktyvi, pasirodymas sustyguotas tvarkingai. Vienas po kito pasipylę gabalai tirpdo jaunų mergaičių ir barzdotų hipsterių širdis. Viskas beveik be priekaištų.

Buvo ir visi esminiai grupės kūriniai, buvo ir energijos, kuri pasirodė kiek išblėsusi. Iš pačių muzikantų jautėsi šaltumas ir tai, kad muzikinė, kūrybinė veikla gana aiškiai palaužta kelionių – koncertų grafiko. Pažiūrėjus grupės kalendorių tapo aišku – intensyvi darbotvarkė su pertraukėlėmis bemaž nuo rugsėjo. Sukritę paakiai ir apatija veiksmui scenoje – taip atrodė kai kurie grupės nariai.

Vis dėlto nebūčiau linkęs sutikti su kolegės teiginiu, kad nuovargis pakišo koją. Anaiptol – pridėjo savotiško žavesio ir sudarė gana solidų sceninį įvaizdį. Juolab, kad visa scenografija ir judesys visiškai atitiko stiprios gyvai grojančios grupės standartus, o kai kada juos net viršijo. Vakarą prieš tai grupė bisui paliko vos dainą. Vilniuje jų buvo, berods, trys. Šį bei tą sako, ar ne? Juo labiau, kad publikos buvo gausiai ir pabaigoje ji tapo itin pastebima.

Nors indie rokas vis dar netapo numero uno stiliumi Lietuvoje, tačiau dabartis ir ateitis šviesi. Pasirodymas ir pasiruošimas jam aukščiausiame lygmenyje. Panašu, kad Lietuva jau gerus penkerius metus keliauja tolyn nuo kultūros, kurioje dominuoja tik savo karjeros piką iš klipų atsimenančių žvaigždžių koncertai. Sparčiai čia atsiranda vietos ir ant bangos stovintiems „Balthazar“, ir „Editors“, ir „Muse“ koncertams. O už keletos dienų ir kitas novatorius nežinia ką simbolizuojančiu „IAMX“  pavadinimu .