Gavrošas mirė spalį, Vilniaus senamiestyje, kaip ir pridera. Jis sirgo priklausomybės liga ir mirė perdozavęs. Praėjus trims mėnesiams, kaip prieš gerą dešimtmetį, jis vėl pakliūva žiniasklaidos akiratin. Nuvilnija straipsniai ir žinutės. Komentatoriai skuba burnoti ir smerkti, intelektualesni visuomenės sluoksniai išlieka išdidžiai abejingi. Galiausiai pasiguodžiama, kad prieš pabaigą – gydėsi ir, regis, buvo atsivertęs į Dievą, bet iš baimės atkristi, o gal tiesiog tapti benamiu, pasirinko savižudybę.

Atsimenu, kaip rudenį Vilniuje pasipylė perdozavimų virtinė. Žiūrėjau į jų gimimo datas, skaičius, besimėtančius tarp žiniasklaidos šiukšlų, tyliai atsidusdavau ir… nieko nedariau. Įvykiams ritantis į pabaigą Vilniaus priklausomybės ligų centras, matyt, pagaliau prasibrovęs pro biurokratijos džiungles, ėmė dalinti gyvybę gelbstintį ir centus kainuojantį, bet kažkodėl Lietuvoje receptinį (???) vaistą nuo perdozavimo, ir, kas žino, gal keli gyvenimai buvo išgelbėti.

Priklausomybės ligos dažnai pasiglemžia išties kūrybingus, drąsius, išskirtinius žmones, bet visuomenė vis nenustoja drabstytis purvais ir nužmoginti visko, kas su tuo susiję. Jei perdozuoja garsenybė, o tai nutinka ne taip ir retai, pasigirsta apgailestavimai, jei tabore perdozuoja 28 metų jaunas vyras – taip jam ir reikia. Bet aš visada mąstau apie asmenybę ir mirtį. Tada man kyla klausimas, ar jis/ji gavo palaikymą, ar išbandė visus gydymo būdus, ar nepadėjus reabilitacijai, gydėsi terapija Metadonu? Ar konsultavosi? Ar gerai dirbo medikai ir socialiniai darbuotojai? Ir galiausiai – ar būtų padėjęs savitarpio pagalbos centras (angl. drop in)?

Pakeliavę ir pamatę, kaip kitose šalyse sėkmingai dirba pačių buvusių ar sveikstančių vartotojų įkurti centrai, kartu su narkotikų vartotojų organizacija „Resetas“, jau kurį laiką svajojame apie dienos centro įkūrimą Vilniuje. Tokio tipo organizacijos veikla grindžiama lygus‑lygiam filosofija, kai patys buvę ar besigydantys narkotikų vartotojai dirba konsultantais. Organizacijoje netvyro pasmerkimo ar „protinimo“ kvapas, visada galima užeiti tik pasiimti perdozavimo priešnuodžio Naloksono, pasikeisti švirkštų, pasinaudoti skalbykle ar kompiuteriu. Palaipsniui čia dirbantys asmenys užmezga stipresnį ryšį su lankytojais, išsklaido mitus apie gydymą Metadonu, antiretrovirusiniais vaistais nuo ŽIV, informuoja apie rizikas bei nukreipia, ar net palydi, į asmeniui tinkamiausią gydymo programą. Svarbiausia, praktika rodo, kad čia atsiranda bendruomenės ir noro kažką keisti jausmas. Panašia veikla užsiima „Demetra“, tačiau šios organizacijos veikla nukreipta tik į vartotojas moteris.

Gavrošo mirtis liūdina. Jei netrūktų informacijos, jei Naloksonas būtų išduodamas nemokamai ar bent jau nebūtų kvailai receptinis, jei būtume jau įkūrę centrą, tikriausiai būtume jį išgelbėję. Tikiu, kad ne tik nuo perdozavimo, bet ir, kaip teigia Asmik Grigorian, savižudybės. Tik šiame sakinyje per daug „jei“ ir man kažkodėl kyla noras baladoti sau kumščiu į krūtinę.

Toliau – maža temos plėtotė kiek kita kryptimi. Yra dar viena nuotrauka, dar vienas žmogus (gal visgi yra naudos iš šio besaikio pleškinimo telefonais amžiaus?!). Antraštė kaip visada delfiškai‑vimdančiai skelbia kažką panašaus į „Seksualiausi pasaulio žmonės“ o strimgalviais tolyn bėgantis mano žvilgsnis užkliūva už žodžio „benamis“. Tarp didelių užpakalių nuotraukų – Rafael Nunes, jaunas benamis brazilas, kaip skelbia naujiena (beje, pavėlavusi ketveriais metais) anksčiau dirbęs modeliu, gatvėje atsidūręs dėl narkotikų priklausomybės, ankstesni reabilitacijos bandymai – nesėkmingi. Minia ūžia, nuotrauka skrieja aplink pasaulį, netikėtas populiarumas paskatina vyrą dar kartą mėginti kabintis į gyvenimą. Kaip viskas baigėsi, niekas nerašo, bet galvoju, kad ir nenoriu žinoti. Mane labiau sudomina jo žodžiai: „Visuomenė mane niekina. Kuo didesnė tave ištikusi bėda, tuo mažiau kai kurie žmonės mato, kad ir tu esi žmogus“.

Žmogus. Štai ką labiausiai norisi priminti. Dar kartą. Dar kartą. Ir dar kartą. Ir taip be pabaigos.