Dešimt metų praėjo nuo pirmo „Judas Priest” vizito tuometiniuose „Ledo rūmuose”. Dešimt metų ir penkios dienos. Kas pasikeitė per dešimtmetį? Na, aš suaugau, įstojau į universitetą, susipažinau su visomis muzikinėmis kryptimis. Kas pasikeitė „Judas Priest” stovykloje? Viskas tik senyn.
Kad ir kaip ten bebūtų. Svajonės yra svajonės, o Robo Halfordo plikė jau nuo seno buvo aukso raidėmis įkalta į privalomų pamatyti ansamblių sąrašą. Klaustukų lieka dar mažiau, kai grupė atvažiuoja į tavo kiemą. Kokios bebuvusios tos nuostatos apie senus atlikėjus, bet būtent „Judas Priest“ padarė didelę įtaką mano muzikiniams pomėgiams. Nostalgija, kitaip tariant.
Kur kas sunkiau su nostalgija sekėsi vyrams atsidūrusiems amžiaus kategorijoje tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties. Per daug rimtai „Alphaville“ dainos „Forever Young“ žodžius supratę senoliai svirduliavo iki vidurnakčio likus dar geroms penkioms valandoms. Tokie jau tie suaugę metalistai. Bet buvo ir solidžių žmonių.
Kol lauke dar apšilinėjama, viduje pusiau tuščia ir niekas neskuba. Kalbant skaičiais, koncerte apsilankė apytiksliai du tūkstančiai klausytojų. Sakyčiau aukso viduriukas savo karjeros aušrą jau prieš du dešimtmečius palydėjusiam ansambliui. Ir klausimas, ar nebūtų visi norintys tilpę geresne akustika pasižyminčioje ir vieno teisės daktaro „kolūkiniu Versaliu“ pramintoje „Compensa“ koncertų salėje?
„Siemens arenos“ akustika dažnam melomanui širdį drasko. Tačiau tenka pastebėti, kad šį kartą garsas buvo visai girdimas, nors su artimaisiais nesusikalbu ir po poros dienų. O visa kita – kaip visada. Daugelis pritartu, kad vietoj šviesios atminties „Teatro arenos“ rauti lauk Ozo gatvės skardinukę.
Pirmieji į sceną lipo „UFO“. Vienas iš nedaugelio kartų, kai special guest masina ne ką mažiau nei vakaro kaltininkai. Prieš truputį daugiau nei pusmetį Vilniuje pagroję „ufonautai“ yra pakankamai neblogą vardą ir istoriją turintis kolektyvas. Kuomet pasaulyje siautėjo areninio roko virusas, „UFO“ buvo to viruso vieni iš pagrindinių kaltininkų.
Pasirodymas truko valandą. Net ir ilgesnę soluotę sugebėjo sudėlioti. Bandau įsivaizduoti publikos reakciją į valandinį jaunos grupės pasirodymą, tačiau čia klausytojams pažįstami „UFO“ ir pasirodymas buvo, sakyčiau, visai neblogas. Aišku, nežiūrint į amžių. Skambėjo vizitine kortele tapę „Venus“, „Rock Bottom“ ir „Iron Maiden“ koncertus atidarantis „Doctor, Doctor“. Pamačiau, išgirdau, į matytų grupių sąrašą įsirašiau. Tiek įspūdžių.
„Judas Priest“ yra grupė kūrusi heavy metal sceną, jos įvaizdį. Tie patys begėdžiai, kurie iš baikerių nukniaukė odinius rūbus. Grupė, kuri pergyvens daugumą šiuolaikinių pasaulio žvaigždžių. Apie „Judas Priest“ kalbėti būtuoju laiku reikėtų tik daugiaaukščiais epitetais. Geriausi, garsiausi, sunkiausi ir dar bala žino kokie. Tačiau gyvename nebe gūdžiais 1985 metais, kuomet grupė vaidino tokį vaidmenį kaip šiandien Foo Fighters, Tame Impala ar Florence+The Machine. Metai bėga, mados keičiasi, žmonės sensta.
Galima rašyti apie tai, kiek albumų šie pardavę, kur groję ir panašiai. Nematau prasmės. Taip, kadaise jie valdė, tačiau pasirodymas Vilniuje buvo, sakykime, iš reikalo. Nors pažiūrėjus atgal reikėtų paminėti, kad grupė niekada ir nebuvo viena stipriausių koncertinių grupių, tačiau dar nė karto neteko matyti, jog ištisos eilutės būtų dainuojamos iš … rūbinės. Nusibodo? Pavargo? Velnias juos žino.
Viso buvo šešiolika dainų. Kostiumų „tik“ keturiolika, kurie priminė Gariūnų stilių prieš gerus penkiolika metų. Nori žmogus pasirodyti, o kas belieka, kai „kakarinė“ su metais sėda vis labiau. Gaila, kad prie kolektyvo vėliausiai prisijungęs Richie Faulkneris taip pat betarpiškai paklūsta senelių tinguliui ir iš paskos skuodžia paslaptingojo kampo link.
Ir vis dėlto, kad ir kaip liūdnai bandyčiau iliustruoti vaizdą scenoje, tačiau reikia ir pagyrų. Net su visais niuansais koncertas buvo pakankamai kokybiškas. Sugroti buvo beveik visi žinomiausi kūriniai, stengtasi sukurti nepamirštamą šou, kuris nejučiomis nunešdavo į aštuoniadešimtuosius. Ypač prie kelionės laiku prisidėdavo tikrai prastos raiškos projekcijos scenoje, o sugrotas „Victim of Changes“ įgavo ir tiesioginę prasmę.
Renginį užbaigė „Painkiller“ ir „Living after midnight“ dainų duetas. Pirmoji liudijo apie jau blėstančias grupės jėgas, o paskutinioji apie „krislelį vilties“. Koks mano verdiktas? Pamatyti legendas reikia ir būtina. Vargu ar lankyčiausi suklydusio Jėzaus mokinio koncerte antrą kartą. Prisiminimas liks, tačiau vargu ar ilgam. Išvada viena – kartais geriau pasitraukti oriai, kaip tai padarė ilgametis grupės gitaristas K. K. Downingas ir užsiimti kokiu kvepalų verslu. Forsuoti galima tik numanau, kad ne vienam metalgalviui iliuzijos sugriuvo po tokio gana uždelsto pasirodymo. O juk ir paskutinis turas buvo numatytas prieš, berods, ketverius metus.
O Lietuvos metalistams belieka laukti kitų senus gerus laikus menančių diedukų.
