Sunku nupasakoti koks buvo „Vilnius Mama Jazz“ spalvingas, nuotaikingas, muzikalus ir tiesiog šarmingas. Vakar Kongresų Rūmuose įvyko jo uždarymo koncertas su Avishai Cohen Trio. Ir jį buvo lygiai taip pat sunku praleisti, kaip, kad skaudu neišgirsti Marius Neset šeštadienį (Na, už „Manchester United“ komandos futbolo mačą (kuris vyko koncerto metu) man svarbesnės, ko gero, tik gražios moters kojos). Taipogi dėl asmeninių priežasčių teko skippinti visą sekmadienį. Šiaip ar taip pamačiau ir išgirdau 3 koncertus, bet jie tebuvo menka dalelė viso vyksmo, fiestos, džiazo šventės.

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ gimė 2002-trais metais ir iš kart išrėkė pasauliui visa gerkle, kad jis nebus vienam ar trim kartams. Kaip gi kitaip gali būti jei kūdikio Mama buvo ne iš kelmo spirta, temperamentinga ir it Švarco kumštis tvirta Moteris vardu Judita Bartoševičienė. Jau su pirmais metais į festivalį buvo sukviesti atlikėjai net iš keleto kontinentų, bei tokių šalių kaip Japonija, JAV, Rusija, Austrija, Švedija, Nyderlandai, Suomija, Prancūzija. Gi štai sukakus pačiam paauglystės žydėjimo periodui, atrodo, kad Mamai vaiką auginti sekasi pagal Šveicarišką metodą – viskas preciziška, tikslu, jokių vėlavimų, be reikalingų erdvių ar neužpildytų spragų.

Prabanga ir turtai – taip galima būtų pasakyti apie tai kaip viskas atrodė vos įžengus į Nacionalinį Dramos Teatrą. Tačiau neapsigaukite – neturiu omenyje tuščiojo ir nykiojo Lietuvos „elitaz’o“. Kalbu apie dvasią, peną sielai, katarsį akims ir ausims. Vos įeidavai pro paradines Dramteatrio duris – atsidurdavai džiazo šventės sūkuryje. Fojė pilnas gražių ir charizmatiškai spalvingų žmonių, patalpos išpuoštas įvairiais dekorais, bei scenografiniais elementais – kaip, tarkim, paveikslais ar šviečiančiais kubais. Jei nori įsigyti muzikos – po dešiniai randi „Vinilo Studiją“, jei nori dar ir paskaityti ant pufikų – tavęs laukia žaviosios „Rūdninkų Knygyno“ atstovės. O po kairei – kūniški malonumai su karštu šokoladu, vynu ar lediniu alumi.

Priešais centrinę baiseinėlio zoną – gyvojo džiazo scena, kurioje savo virtuoziškumą demonstravo pradedant maestro Petru Vyšniausku, baigiant tokiais jaunaisiais talentais kaip „Brave Noises“ ar „Inception“, ar „Morganfreeman“ bei begalę kitų. Šį vyksmą galėjai stebėti kokioje tik nori asanoje – ar jaukiai išsdrėbęs ant puškupušku pufikų ar galantiškai sėdint su vyno taure prie stalelio dviems. Tiesa kai groja gera muzika, gali nutikti visko – Jūsų nuolankus tarnas buvo taip užhipnotizuotas nuo scenos sklidusiais gaivališkais garsais, jog eidamas ties ja – ėmė ir išsimaudė, atsiprašant, baiseinėlyje tame! Na, bet laimei, ne iki kaklo buvo drėbtelėta, o tik iki kelių. Kuo ypač pasimėgavo besarmačiai atlikėjai, kurie pamanė tuo metu, kad jiems aplodismentai iš susirinkusiųjų griausmingai audi. Kur gi, velniai rautų, man visi plojo!

Be abejo, iš visų trijų pasirodymų, kuriuos regėjau ir suklausiau, be konkurencijos geriausias, kaip ir galima tikėtis, buvo Vladimiro Tarasavo & Lithuanian Art Orchestra austas „Gobelenas 2“. Pirmąjį „Gobeleną“ ši aukščiausios prabos talentų chunta supynė praeitamet, o šiemet nutarė suraizgyti ir antrąjį. Kaip sakė muzikologas Darius Užkuraitis – „Gobelenas, tai audinys, kuris susideda iš galybės persipinusių siūlų, kurie sukuria spalvingą, psichodelinį ir akiai kiek neįprastą, tačiau grožiu gilų muzikinį raštą.“

16 žmonių orkestras su Vladimiru Tarasovu priešakyje. Intro natas eletroninių glitch garsų pagalba bėrė tiek kompiuteriu tiek juostiniu magnetofonu Artūras Bumšteinas, kol galiausiai vienas po kito tai prisijungdavo, tai atsijungdavo, tai visi kartu į vieną varinio cunamio bangą įsikinkydavo, ausdami betarpiškąjį „Gobelenas 2“. Ir net jei kartais atrodydavo, kad muzikoje vyrauja per daug free jazz ekspresijos – tuomet žvilgt – pasižiūri į beveik 70-ties metų pražilusį panką Vladimirą T. ir jis prikausto tave prie kėdės atlošo. Tiesiog velniška charizma, virtuoziškas vadovavimas visiems penkiolikai ginklo broliams, bei ištisai eilei perkusijos intrumentų.

„Shinkarenko Jazz 4N“ tai prieš daugiau nei 10 metų išsiskirstęs trijų meistrų „Lithuanian Jazz Trio“ ansamblio projektas. Nors D. Užkuraitis visus muzikantus apibūdino kaip legendas, apie kuriuos galima dėstyti atskiras paskaitas, tačiau man kaip nieko apie juos nežinančiam, veikė pirmojo „nesugadinto“ įspūdžio efektas, kuomet tu nieko nesitiki, o gauni daug. Panašiai buvo ir šį sykį. Melodingas ir profesionalus kvarteto pasirodymas besiklausant nunešė žvilgsnį į aukštumas, o kūną priklijavo minkštam relaksaciniam pojūčiui prie atlošo.

Gi Sovietas Kinčas (Soweto Kinch) iš Jungtinės Karalystės jau buvo tikras tūsas. Betarpiškas, pastovus ir labai šiltas bendravimas su publika, pajungiant ją į hepeninginį dainavimą, kuris pačiam Soweto‘ui nuolatos išspausdavo šypseną. Šypsojosi ir žiūrovai, nes šou buvo geros nuotaikos proveržis su klasikinio jazz, hip-hop bei soul mišiniu. O ar bisas buvo – nežinau, nes teko būti pakviestam sms pagalba merginų į netoliese esančią vyninę, o kaip žinote, iš pirmos rašinio pastraipos, man arba „Manchester United“ futbolo mačas arba moteriškos kojos yra virš visko.

Tad taip tas Juditos Bartoševičienės „Vilnius Mama Jazz“ vaikėzas ir auga! Kaip ant mielių ir į labai daug žadantį solidų suaugusį vyrą. Branda jau dabar ne pagal amžių! O jei rimtai, tai patiko labai. Jei kitamet išeis dalyvauti – ir tėtę su mama atsivesiu. Nes “Vilnius Mama Jazz” savo forma, turiniu, atmosfera, intelektualumu, bei kryptinga veikla, manau, tinka bet kokio skonio ir poreikio žmogui. Ir melodijos ieškančiam poetui, ir eksperimentinės šyzos trokštančiam dypsteriui, ir akademinės klasikinės muzikos gerbėjo klausa čia taipogi nebus sužalota. Trūko tik diskobolo ir šokių pokių!..