Spalio antrąją dieną Vilniaus kongresų rūmuose svečiavosi skandinaviško pop bei art rock diva, skaidraus it norvegiškas upelis balso savininkė ir dar, kad per maža nepasirodytų, Peter Gabriel mūza tituluojama norvegų dainininkė Ane Brun. Antrajame turo , kuriame pristato savo naują albumą „When I‘m free“, koncerte skambėjo tiek praeitį menantys kūriniai, tiek naujos melodijos, pretenduojančios tapti klausomiausiu garso takeliu šiais šaltais, bet jaukiais rudens vakarais.
Nors Spalio antrąją dainininkės gerbėjai, tarp kurių būta nemažai žinomų Lietuvos muzikinio ir kultūrinio pasaulio atstovų, užpildė kone visą Kongresų rūmų parterį, palypėjus aukščiau į balkonus žiūrovų buvo galima atrasti vos vieną kitą. Nepaisant to, pamačius užimtų kėdžių skaičių salėje Anes rankos nenusviro: jos pasirodymą būtų galima vertinti nepriekaištingai. Tiesą sakant, mažas žiūrovų skaičius pridėjo dar ir savotiško jaukumo, ypač tiems, plačiai įsitaisiusiems kongresų rūmų viršuje. Kad pustuštė salė tą vakarą norvegės nenuliūdino byloja ir tai, jog koncertui pasibaigus, griausmingų ovacijų atgal į sceną iškviesta Ane atliko ne vieną, o net septynias (!) paskutines dainas, tarp kurių – ir atlikėją išgarsinę hitai, ir nauji kūriniai.
Ane Brun tą vakarą apšildė, pasirodo, irgi ne bet kas, o aštriabalsė hipė Mariam the Believer. Užlipusi ant scenos vienui viena (jei neskaitysim gitaros, kurią ši moteriškė moka velniškai gerai prakalbinti), ji vos keliomis meistriškai atliktomis dainomis susirinkusiuosius įvedė į romantišką vakaro atmosferą, kurią pratęsė vakaro kaltininkė su grupe. Tiesa, koncerto metu Mariam ant scenos lipo dar ne kartą: jos vokalo prašyte prašėsi kelios Ane dainos. O kai tik šios dvi moterys susivienydavo kūriniui, pabrėšiu, oda šiaušdavosi pagaugais, mat nuo scenos spinduliuodavo toks žavesys, tokia charizma, kad atrodydavo, jog jos dvi geriausios draugės, susitikusios atsitiktinai po kokių penkerių metų nesimatymo.
Ir jei Mariam ant scenos lipo viena su gitara ir laptopu, tai Ane… Su Ane buvo visas instrumentalistų orkestras. Vien ko verti yra net du būgnininkai, ko vertas tiek kontrabosu, tiek bosine gitara grojęs bosistas. Žavi mergina su auskaru nosyje grojo tiek metalofonu, tiek smuiku, o viso koncerto metu už klavišinių sėdėjęs jaunuolis, gale pasirodymo sekusiam akustiniam išstojimui taipogi griebė ir virpino smičiumi lyriškas stygas. Iš viso ant scenos buvo net 6 žmonės neskaitant Ane Brun. Tokios pagalbinių muzikantų ekipuotės soliniam atlikėjo pasirodymui man senai neteko regėti.
Taigi, kas turėjo galimybę pamatyti Ane Brun Kongresų rūmuose, neužginčys: norvegės talentas – tai ne vien balsas, o ir gebėjimas koncerto metu užmegzti betarpišką ryšį su publika ir pačiai atsipalaiduoti taip, kad drąsus, nesukaustytas, nuo bet kokių taisyklių nutolęs šokis išjudintų net ant kėdžių patogiai susmukusius svečius. Tai būdinga retam muzikantui, todėl net tada, kai jos muzika širdžiai nėra artima, Ane Brun galima stebėti kaip spektaklį: užburiantį, raminantį, nukelianti į romantiškus sapnus apie dykumą, vidutinio amžiaus moterų vakarėlius ar jaukius pasivaikščiojimus rudenėjančiomis gatvėmis.