Krepšinis sujaukė šiųmetį Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalį. Dėl jo neišvydau, tikėtina, 3 puikių juostų, bet ką darysi… Kita vertus viso pamačiau ne tiek jau ir mažai – devynias (gi praeitamet seansų skaičius siekė net 13). Jūsų dėmesiui – visų filmų mini recenzijos.
P.S. Juostos išrikiuotos nuo didžiausią įspūdį palikusios iki silpniausią.
Tiesiog fantastika, o ne filmas! Lietuviškas, medžiaga jo – sena kaip žemė (~1969-tų metų), o juosta ypatinga tuo, kad surinkta yra (ar tiksliau suklijuota) iš archyve likusio legendinio dokumentinių filmų režisieriaus Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ medžiagos. Viso tos medžiagos archyve rasta buvo 5 valandos, o kino žiūrovui meistriškai sulipdyta ir delikačiai pateikta – apie pusantros (iš jų – 20 minučių originalus „Šimtamečių Godos“ opusas). Filmas susidėjo iš trijų dalių: 1) Portretai 2) Raudos 3) Nebylūs kadrai. Pirma dalis tiesiog vertė iš koto! Tiesiog nenupasakojamas ir nenupoetinamas juoko potyris buvo gautas, bežiūrint į kaip reikiant kvanktelėjusius ir pašėlusiai linksmus tuos mūsų šimtamečius senukus. „Raudose“ buvo jau rimtesnės stygos kabinamos – rodoma kaip apverkiami į Anapilį išėję vaikai ar kiti giminaičiai. Gi trečioje – „Nebylūs kadrai“ dalyje, kuri buvo be garso dėl to, jog juostos patyrė taip vadinamus laiko išbandymus archyve, garsas visgi buvo – pačio maestro „Šimtamečių godos“ kūrusio režisieriaus Roberto Verbos komentarai versdavo ne vieną iš koto, kuomet šis pasakodavo kaip tą ir aną senuką filmuodavo, kaip tą ir aną kadrą gaudydavo ir t.t. ir pan. Žiauriai gera patirtis.
Įvertinimas: 10/10
Neįsivaizduoju kaip galima taip intymiai, intravertiškai, giliai ir poetiškai nufilmuoti filmą. Tiesiog nesuvokiama. Būna kai žiūri vaidybinį filmą ir matosi jog aktorius vaidindamas, įsijungia periferinį matymą ir pusė jo akies (ar dėmesio) būna ne vaidmenyje (o tarkim į kamerą – kas aktualiausia bėda yra Lietuviškam kinui), o būna, kad filmuoji žmones, kad ir su telefonu, o jie arba stengiasi jo išvengti arba šiaip maivytis pradeda. Gi filme „Casa Blanca“ įlendama į totaliai intymią dviejų žmonių būties ir buities erdvę. Tai su Dauno sindromu gimusio vyro ir jo senos mamos gyvenimo kasdienybėje realijos. Apie tai kaip jie vienas kitą prižiūri – ar prausia, ar maitina, ar paguldo… Ir amen – nieko čia nėra dirbtina, nėra nei karto, kad veikėjas baidytųsi ar pastebėtų kamerą, o viskas pačiame aukščiausiame natur-realistiškume! Šedevras!
Įvertinimas: 10/10
Kokybiškai ir gražiai nufilmuota juosta, kuri spalvingai perteikia nestandartinę istoriją / idėją. Buvo filmuojamas Talino didžiausio blokinių pastatų rajone garažų kompleksas, kuris, kaip galima suprasti – nebeeksploatuojamas pirmine savo prasme. Mat ten vyksta ir baliai, ir pirtyje galima išsimaudyti, ir užeiti į restoraną prikimšti savo skrandžio ar tiesiog į kavinę kavos. Tad per daugybę tokių atskirų, iš pirmo žvilgsnio padrikai suklijuotų novelių ar mozaikų – paišomas kiek chaotiškas, bet be galo smagus paveikslas. Kalba filme vyraujanti vien rusiška, kas tik dar labiau prideda juostai cinkelio (nors daugelį tai, ko gero, kaip tik veikia šiuo metu atstumiančiai, bet man tai buvo vienas iš privalumų).
Įvertinimas: 8/10
Vos 14 minučių trukmės dokumentinio kino šotas. Tai žymaus režisieriaus Alberto Maysles mini opusas, kuriame jis perteikia savo įspūdžius iš kelionės po Sovietų Sąjungos psichiatrijos klinikas 1955 metais. Ir filmas nors, ir velniškai trumpas, bet informacijos gauta buvo iš jo vos ne kaip iš kokio 140 minučių kino epo. Šis režisierius savo filmuose pirmasis sukūrė tokį dok. filmo standartą, kuriame juosta yra kuriama be dekoracijų, scenarijaus, interviu ar pasakojimo. Kas beje, šiame filme atsispindi tik dalinai, mat, taip, kadrai nufilmuoti visiškai natūralūs, be scenarijaus, tačiau fone viską apipasakoja pasakotojas, duodamas palyginimus Sovietų ir vakarietiškos psichiatrijos mokyklos / gydymo metodų panašumus ir skirtumus. Tikrai įdomi, informatyvi ir konceptuali juosta.
Įvertinimas: 8/10
Bene rimčiausia iš visų VDFF matytų kino juosta. Tačiau manęs ji per daug nekabino. Ir ne dėl to, kad kažkas buvo su ja ne taip, bet tiesiog, kad tema jau nugvildenta, ne kartą apie ją buvo ir skaityta, ir meninių filmų žiūrėta bei radijo laidų ar pokalbių klausyta. Tema – Žydų Holokaustas. Va, kas buvo įdomu iš panašios temos filmų tai praeitamet VDFF sužinot apie prieš Ukrainos žmones surengtą Sovietų bado genocidą Antro Pasaulinio Karo metais, nes apie tai, kaip tik ne tik mažai yra nušviesta, bet net ir aš nebuvau praktiškai nieko girdėjęs. Tačiau tiems, kam įdomi ši tema – rašys filmui 11 balų iš dešimties. Nes šis filmas to vertas. Statytas 12 metų, apklausiant daugybę žmonių; išgyvenusių, kaltinamųjų, stebėjusiųjų ir t.t. Žiūrėjau tik pirmą dalį, viso juosta susideda iš keturių ir trunka NET 9,5 valandas.
Įvertinimas 7/10
Beveik lygiai pusvalandžio trukmės dokumentinė kino juosta. Tai rinkinys žiniasklaidos darytų interviu su Holivudo bastardu Marlonu Brando. Dauguma jį žino kaip žymųjį Krikštatėvį, dar kiti kaip Michaelo Jacksono „You Rock My World“klipo pagrindinį veikėją, treti tiesiog kaip legendinį aktorių. Dar jis yra pagarsėjęs tuo, kad buvo itin šmaikštus, nestokojantis sąmojo, įsiveliantis į įvairius diskursus, bei šiaip spalvinga asmenybė. Tai ir atsispindi šiame filme. Čia tiesiog rodoma, kaip į naivius ir gana kvailokus žurnalistų klausimus Brando ironiškai, bei su jam būdingu tiesmukiškumu, atsakinėja. Ir štai gaunasi gana smagi trumpa juostelė.
Įvertinimas: 7/10
Man nepaprastai patiko šio Latvių režisieriaus (Dāvis Sīmanis) rodytas filmas VDFF dar 2013-tais metais, pavadinimu „Paskutinės šventovės metraščiai“. Jame buvo itin spalvingai ir profesionaliai nufilmuota bei perteikta Latvijos amžiaus statinio – Latvijos Nacionalinės Bibliotekos statybos. Tad „Pabėgimui iš Rygos“ nusiteikiau rimtam. Tačiau… Sėdžiu štai ir nežinau ką rašyt, nes ne itin atsimenu apie ką tas filmas. Kol va neperskaičiau aprašymo esančio VDFF puslapyje. Iš techninės pusės ši juosta yra tiesiog briliantas, bet kai užklausiau režisieriaus „kiek čia yra panaudota dokumentinių kadrų šiame filme?“, gavau atsakymą, jog viso kokie TRYS ir, kad „jei norite galite šį filmą laikyti labiau fikcija, nei dokumentika“. Tad štai toks ir mano atsakymas, aprašymas bei įvertinimas.
Įvertinimas: 6/10
[youtube]https://youtu.be/RmbapzNGNAY[/youtube]
Į šį filmą ėjau jau su šiokiu tokiu nusistatymu, nes, tarkim, Jurga Šeduikytė jį Feisbuke minėjo, tada sutiktas kolega fotografas sakė, kad „čia juosta apie geriausią Lietuvos fotografą“, plius šiaip gana išpijarintas šis dokumentikas. Tad lūkesčiai buvo netgi dideli. Tačiau. Nieko įspūdingo, per daug kabinančio ar emocionalaus aš šioje juostoje neradau. Labai gerai parašė apie „Meistrą ir Tatjaną“ kolegos iš ore.lt, kad trūko ar tai rockenrolo, ar tai Tatjanos portreto platesnio atskleidimo. O tie visi kalbintų veikėjų dūsavimai – tiesiog iš serijos „apie mirusį arba gerai arba nieko“. Not enough salt, not enough pepper.
Įvertinimas: 5/10
Na, ir desertui – prasčiausia matyta juosta šiemečiame VDFF. Man aišku kiek nepatogu tai sakyti, nes po filmo šnekėjęs režisierius pasirodė iš ties mielas ir malonus žmogus. Tačiau, na, mano akimis – nevėkšliškas tas „Nėra laiko gerumui“ filmas. Tragiška techninė / operatoriaus darbo pusė, kur jei filmuojamas veikėjas lango fone, tai langas „išdegęs“. Jei filmuojama su saule, ant žemės nukritę spinduliai irgi išdegę. Negi buvo sunku bent ties šia technine juostos puse moderniau padirbėti? Nes jei jau darai rimtą kiną, su rimtais personažais, tai arba darai labai gerai, arba iš vis nedarai. Bet ir paliekant techninę juostos pusę… Kalbintojai kažkokie blankūs, neįdomūs, mintys šabloniškos, kai kurios emocijos, matosi, netgi dirbtinos. Prisipažinsiu, kad nei į vieną VDFF filmą eidamas nesidomėjau apie ką jis, o leidausi pagaunamas intrigos bežiūrint. Tad visiškai nežinojau kas tas Arūnas Žebriūnas, kuo jis ir jo giminė nusipelnę Lietuvai ir t.t. Ir žiūrint į tą blankų vaizdą, nykokus monologus buvo iš ties nuobodu. Bet va kam įdomu, tai buvo A. Žebrūno bendražygiams iš kurių vienas vietoj klausimo – padėkojo režisieriui, susukusiam šią kino juostą.
Įvertinimas: 4/10
