Užkalbinti Eglę dar žinomą kaip Shaltmira, nutariau po Karolio Vyšniausko padaryto interviu su ja, kur ji iš ties įdomiai, nuosekliai ir argumentuotai kalbėjo apie iš pirmo žvilgsnio iš ties kontroversiškus dalykus. Ji teigė, jog ne viskas kas juoda yra juoda, bei, kad jos darbuose yra “apstu šviesos, o ir manyje pačioje yra labai daug šviesos”. Būtent to genamas ir nutariau pakamantinėti šią įdomią, originalią ir itin savitą braižą turinčią menininkę.
Kas pasak jos yra “šviesa”. Kur tą “šviesą” ji savo darbuose regi. Beigi kaip yra susijęs šėtonas su Prometėjum, religinis Dievas su Dzeusu, Eglė žalčių karalienė su Shaltmira ir t.t. ir pan.
Neklausinėjau jos tokių įprastų klausimų kaip kada ji pradėjo paišyti, kur ji to išmoko, kas yra jos tėvai, kodėl ji tapo tokia kokia yra, kaip į ją reaguoja (jos išvaizdą) aplinkiniai ir pan. Galbūt taip pakalbinus gautūsi ne ką mažiau įdomus interviu, tačiau… Griebėm su Egle jautį už ragų ir aiškinomės esmę. Nors ir apie jos puikias kūno linijas, sveiką gyvenseną ir pomėgį lakstyt su riedučiais klausimas yra.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=jSVqclCr4fI[/youtube]
Labas. Visų pirma malonu, kad sutikai sudalyvauti interviu. Bet pradėkime jį stverdami jautį tiesiai už ragų. Klausiau kolegos Karolio Vyšniausko su tavimi užmegztą pokalbį ir tu kalbėjai apie „šviesą“. Kad tavo darbuose jos yra… pilna? Plius sakei, kad pati esi šviesus žmogus. Tad juodu ant balto dabar išdėstyk kaip kas pas tave yra su ta „šviesa“.
Prieš pradedant, noriu pasakyti, kad viskas, ką parašysiu yra tiesiog pasidalinimas mano asmeniniu suvokimu, nuomone, pastebėjimais ir apibendrinimais, susiformavusiais asmeniškai studijuojant įvairią literatūrą ir kitus šaltinius. Nesu nei mokslininkė, nei rašytoja ir šį interviu atsakyti ir parašyti turėjau tik dvi dienas – todėl stengiuosi nurodyti informacijos šaltinius, tam, kad norintys galėtų toliau gilintis patys. Taip pat daug teksto pati pagal savo nuojautą verčiau iš anglų kalbos, todėl gali pasitaikyti sąvokų netikslumų. Na, bet nebūkime “ingridos”, kaip kad neseniai nuaidėjo juokas, ir žvelkime į esmę, o ne į gramatines klaidas. Prieš skaitant tik norėčiau įspėti, kad mūsų įsitikinimai ir sukauptos žinios yra kaip akinių stiklai, jie gali mums padėti geriau matyti, bet taip pat ir riboti matomumą.
“It is the thunderbolt that steers the universe!” Heraclitus, fifth century B.C.
Kai mokiausi Šakių “Žiburio” gimnazijoje man labai gerai sekėsi fizika. Atsimenu kai pirma klasėje per praktikos pamoką sujungiau veikiančią elektros grandinę fizikos mokytojas Jonas Smagurauskas pradėjo mane vadinti elektrike. Nors ir tolygiai gerai sekėsi realistiniai ir humanitariniai mokslai, vis tik širdis labiau linko link menų ir tuo metu dėl profiliuotų mokymo sistemų teko rinktis, vieną arba kitą. Pasirinkau menus. Dabar vėl gyvenime atėjo toks momentas, kai pasimato, kad mokslo ir meno sąjunga ne tik galima, bet ir būtina norint progresuoti. Apie meną kalbu ne tiek siaurąja prasme, kaip pvz. meno objekto kūrimą, bet kaip ir apie raktą įgalinantį kūrybiškesnį ir atviresnį netradiciniams metodams būdą į pasaulio bei savęs suvokimą ir pažinimą.
Apie Nikola Tesla daugiau sužinojau iš 9gag.com negu iš mokyklos vadovėlių, o pastaraisiais metais į akiratį pakliuvo ypač daug nuorodų į jo tekstus bei jo darbus. Nikola Tesla – serbų išradėjas, fizikas, mechanikos, elektros inžinierius ir futuristas (visionierius). Bet pats apie save sakė “Aš serbas, bet mano gimtinė Kroatija”. Labiausiai žinomas už savo darbus elektros ir magnetizmo srityse. Teslos patentai ir teoriniai darbai suformavo pagrindą šiuolaikinei kintamosios elektros srovės (AC) sistemai, įskaitant daugiafazę srovės paskirstymo sistemą bei AC variklį, su kuriuo jis padėjo pradėti antrąjį pramonės perversmą. Jo dėka, galima sakyti, žmonės išėjo iš urvų ir gavo šviesą. Teslą galima būtų sulyginti su Prometėjumi, kuris atnešė žmonėms ugnį. Taip pat, Tesla turėjo fenomenalią, taip vadinamą fotografinę atmintį ir tokiu būdu sugebėdavo įsiminti net ištisas knygas. Be to, jis buvo poliglotas. Taigi, trumpai sakant – žmogus buvo apsišvietęs.
Įtakos nuoseklesniam domėjimuisi Tesla turėjo šią vasarą įvykęs mano apsilankymas Los Andžele esančioje Griffith Observatorijoje, kuri laikome pietų Kalifornijos vartais į kosmosą. Aš savo ruoštu padariau trumpą video, kur nufilmavau observatorijoje veikiantį Teslos išradimą (Tesla Coil). Video galima pažiūrėti mano Instagram paskyroje.
Apie Teslą rašoma, kad jį visą gyvenimą lydėjo nei tai dovana, nei tai prakeiksmas, kad jį persekiojo ryškios vizijos. Vertinant pagal mokslininko ir filosofo Barono Karl von Reichenbach’o terminologiją (apie jį ir jo atradimus, tokius kaip “glowing energy form” rekomenduoju pasidomėti papildomai) jį galima būtų vadinti tiesiog ypatingai jautriu žmogumi. Pasak šaltinių, vedamas šių savo vizijų Tesla ir padarė Viktorijos pasauliui neregėtus išradimus. Įprastesnis daugelio ausiai būtų žodis vizionierius.
Įdomu patyrinėti žodžio vizionierius (“visionary”) etimologiją. Vizionieriškas nuo 1650m. įvardijamas kaip “galintis matyti vizijas”, anksčiau, 1640m. kaip “suvokiamas regėjime”. Nuo 1727m. reiškiantis “nepraktiškas”. Nuo 1702m. daiktavardis įsitvirtino kaip apibrėžiantis “tą, kuris patiria nepraktiškas fantazijas”. Vis dėl to būdvardis “visionary” neša prasmes kaip “numatantis arba planuojantis ateitį vaizduotės ar išmintis pagalba”. Jam sinonimai yra žodžiai kaip: lakios vaizduotės, kūrybingas, išradingas, įžvalgus, sumanus, iniciatyvus, novatoriškąs, intuityvus, toliaregiškas, numatantis, atidus, išmintingas, protingas, talentingas, gabus. Kaip žinome, visais laikais menininkai mėgo savo prisiskirti sau šias savybes ir dažnai savo darbų serijas vadinti vizijomis. Vizijų sinonimas – apraiškos, o šį pavadinimą mes naudojome rengdami neformalaus (undergroudinio) meno parodas Vilniuje, „Nekrokatarsis“ organizuojamo sunkiosios muzikos renginio “Armageddon Descents” II ir III metu. Taigi, vadinamai nepraktiškos vizijos, pasitarnauja tiek kuriant mokslinius išradimus, tiek kuriant meną.
Kapričas Nr. 43. „Proto miegas pažadina pabaisas“
1799 m. Goja išleido aštuoniasdešimties graviūrų seriją, pavadinimu „Kapričai“ (isp. Los caprichos), kurie, pasak dailininko, vaizdavo „nesuskaičiuojamas silpnybes ir kvailystes, kurias galima atrasti bet kurioje civilizuotoje visuomenėje“. Gojos darbuose pavaizduotos niūrios vizijos dalinai paaiškinamos šia antrašte: „Proto miegas pažadina pabaisas“ (isp. El sueño de la razón produce monstruos). Vis dėlto, šios graviūros nėra labai niūrios ir jose dažnai galima pastebėti satyrinį Gojos humorą. Jis išjuokia įvairias silpnybes – tiek vyraujančius prietarus, valdančiosios klasės menką išprusimą ir nesavarankiškumą, mokytojų ydas, vedybines klaidas ir racionalaus mąstymo nykimą.
“Viskas yra šviesa” – teigė Nikolas Telsa 1899m. interviu. “Aš norėjau apšviesti visą Žemę, turime pakankamai energijos, kad taptume antra saule. Šviesa pasirodytų aplink pusiaują, kaip žiedas aplink Saturną. Bet žmonija dar nėra pasirengusi didesniam gėriui. <…> Taip pat mes galime eksploatuoti kitokio tipo energiją, tokią, kaip pozityvią minties energiją. Jos yra Mocarto ir Bacho muzikoje, ir netgi didžių poetų eilėse. <…> Jos išraiškos yra žemėj augančios gėlės, iš žemės gaunamas maistas ir viskas, kas sudaro žmogui prieglobstį. Aš praleidau metų metus tyrinėdamas kaip ši energija įtakoja žmones. Rožių grožis ir kvapas gali pasitarnauti kaip vaistas, o saulės šviesa – kaip maistas. Gyvybė turi begalę formų, ir mokslininko pareiga yra jas surasti kiekvienoje materijoje. <…> O kaip gi dėl Visatos gimimo? Materija yra sukurta iš pirmapradės ir amžinos energijos, kurią mes žinome kaip Šviesą. Ji švietė ir atstojo žvaigždes, planetas žmones ir viską kas yra Žemėje ir Visatoje. Materija yra begalinių šviesos formų ekspresija.”
Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) graikų mitologijoje – vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų, Krono ir Rėjos sūnus. Jis yra dominuojantis dievas graikų panteone. Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas
“Dievų žaibai” (“Thunderbolts of the Gods”) – radikali žmonijos istorijos ir saulės sistemos interpretacijoje, parašytoje David Talbott ir Wallace Thornhill. Knygos autoriai praleido daugiau nei trisdešimt metų tirdami senovės žmonių paliktas žinutes, užfiksuotas per vyraujančius archetipus, užrašytas mituose ir atvaizduotus simboliais mene. Šimtmečiais astronomai teigė, kad gravitacija yra pagrindinė jėga pagimdžiusi žvaigždes ir planetas, taip pat, kad tik jos dėka juda dangaus kūnai. Buvo tvirtinama kad visi visatos kūnai yra elektriškai neutralūs. Ši prielaida leido astronomams ignoruoti ypatingai galingą elektros energiją. Pasak D.Talbott ir W.Thorhill tai buvo fatalinė klaida. Nuo mažiausių dalelių iki didžiausių galaktikų formavimosi, elektrinis cirkuliacijos laukas sujungia ir vienija visą gamtą, galaktikų veikimą ir žvaigždžių išsidėstymą, tiesiogiai įtakoja planetų gimimą, įskaitant ir mūsų, taip pat kontroliuoja orą ir gyvus biologinius organizmus. Pasak mokslininkų, nėra izoliuotos vietos “elektrinėje visatoje”. Pagrindinė tyrimo išvada: senovės dangus buvos gyvas ir aktyvus, prieš keletą tūkstančių metų planetų išsidėstymas buvo skirtingas, jų padėtis ir judėjimas vyko arčiau žemės, sukeldamas elektros fenomenus.
Plačiau:
https://www.thunderbolts.info/tpod/2004/arch/041012cosmic-thunderbolt-4
https://en.wikipedia.org/wiki/Thunderbolt
http://mormonprophecy.blogspot.lt/2008/12/prophets-and-plasmas.html
https://www.thunderbolts.info/pdf/01.1PART%20I_Ch1.pdf
https://www.youtube.com/watch?v=5AUA7XS0TvA
Marduk defeating Tiamat.
Bijok ne peilio, bijok šakutės, vienas dūris – keturios skylutės. Lietuvių posakis
Senovės žmonės, buvę šių įvykių liudininkai, aprašė tuos įvykius mituose, fiksavo simbolių kalba, garbino senovinėse apeigose. Patyrinėkime senovinę simboliką, kaip tie patys motyvai atsikartoja skirtingose, per didelį laiko ir vietos atstumą nutolusiose kultūrose ir tuo įsitikinsime patys. Senovės žmonių, mitų užrašytojų, vaizduotėje planetos buvo gyvos, jiems jos buvo “dievai”, valdančios dangaus jėgos, vienodai įkvepiančios, dažnai kaprizingos ir kartais ypatingai destruktyvios.
Kosminis žaibas išsivystė iš vienos iškrovos konfigūracijos į kitą. Jos priminė tą patį, ką mokslininkai dabar stebi didelės energijos plazmos eksperimentuose, ir vėliau atrado tolimose kosmose erdvėse. Senosios kultūros atmena tas iškrovas ir apibūdina jas kaip apokaliptiškas. Jos vadina jas “Dievų žaibais” (“thunderbolts of the gods.”)
Šiandien daugelis mokslininkų iš naujo egzaminuoja mitologiją, svarstydami, ar senovės katastrofų istorijos turi mokslinį paaiškinimą. Ar gali būti, pavyzdžiui, mitinis “Drakono puolimas” (dragon’s assault), nuorodą į natūralias katastrofas, paveikusias žemę. Atsakymai veda į stulbinančią elektros rolę kosmoso platybėse.
Nuo kosmoso pereikime prie mano meno darbų. Žinome, kad egzistuoja posakis “be tamsos nėra šviesos”, daugelis esame pažįstami su Ing ir Jang principu. Turbūt sutiksime, kad be viduramžių nebūtų atėjęs švietimo amžius. Kalbant apie savo darbus, naudoju kontrasto principą, juodą ir baltą, “vizualinę tamsą” tam, kad paryškinčiau “idėjišką šviesą”.
Žvelgiant per tokią prizmę netgi labai į kultūros paraštes nustumiami, išjuokti ir nurašyti dalykai suskamba naujai. Pavyzdžiui “tamsos princu” įvardijamo Marilyn Manson dainoje “I Have To Look Up Just To See Hell” yra tokie žodžiai:
“The light shines in the darkness
And the darkness will never understand it”
Mano interpretacija būtų tokia, kad išankstinis nusistatymas susiformavęs augant, bręstant ir patiriant stiprią aplinkos įtaką dažnai užkerta kelią matyti situaciją plačiau. Taigi tamsiojoje pusėje šiuo atveju atsiduria publika, tarsi užstrigusi viduramžiuose. Kaip jau minėjau pradžioje, naudodama akinių simboliką, tie patirties akiniai gali padėti matyti geriau, bet gali ir blokuoti ar iškreipti vaizdą. Taigi, kaip yra, ar tie, kas atrodo beesantys patys blogiausi ir baisiausi žmonės, galbūt jie neša pačias šviesiausias žinutes ir tik mes patys su blokuojame kelią jas perskaityti?
M.M., dažnai apšauktas pačiu velniu, satanistu ir t.t., į susirinkusią publiką 2012m. koncerto pradžioje kreipėsi žodžiais: „Lietuva, praėjo ilgi 9 metai… Turbūt visi bijo, kad aš jus užvaldysiu, bet aš tik noriu jus mylėti.“
Aš dažnai kartoju frazę iš animacinio filmuko “Pinkis ir Makaulė”:
Pinky: Gee, Brain, what do you want to do tonight?
Brain: The same thing we do every night, Pinky – try to take over the world!
Kas yra simbolinis pasaulio užvaldymas? Tai reiškia, kad tavo žodžiai labiau girdimi, girdimi didesnio žmonių kiekio, tai yra didelės auditorijos turėjimas. Žodžiais perduodamos idėjos. Pasaulio užvaldymo metafora – tai tik noras skleisti savo idėjas platesniu mąstu, edukuoti žmones. Tai yra vadinama švietimu.
Žmonės dažnai užduoda klausimus, bet yra nepasirengę atvirai priimti atsakymų. Jei atsakymai neįsitenka į jų turimų žinių ribas, žmogus dažnai nurašomas, išjuokiamas. Paprastai liaudiškai tariant laikomas kvaileliu. Arba, kaip M.M. – demonizuojamas.
Apie tai 2009m. rašė A.V.Mincolla, esė “Kvailio archetipas”.
Galbūt esate matę šią Taro kortą. Tam kad ją suprastume turime grįžti į matriarchato laikus, kai paveldėjimas vyko ne per karaliaus pirmagimį, bet per dukrą, kurią vesdavo pats pranašiausias princas (laimėtojas, užkariautojas).
Stabiliausiose dinastijose naujas karalius visada būdavo atvykėlis, keistuolis, kuris “laimėdavo sau žmoną atvirame konkurse”. Senuose mituose ir pasakose šis ambicingas nepažįstamasis dažnai atvaizduojamas kaip trubadūras, arba jam suteikiamos keistos, egzotiškos, kitoniškos formos. “Gražuolės ir Pabaisos” archetipas. Pelenės ir jos išsvajoto princo modelis irgi yra tik kamufliažas. Pasaka apie Aladiną taip pat pasakoja apie tą patį, kartu įtraukiant pasakojimą apie magiją. Čia slypi legendos apie keliaujantį princą ištakos. Jis dažniausiai būna šeimos kvailelis. Pvz. trečias brolis Jonas. Bet jungtis, tarp vadinamojo kvailumo ir išminties vis tiek yra nepaneigiama.
Rytuose tikima, kad beprotis yra “apsėstasis”, šventasis žmogus arba pranašas. Šio identiteto susiformavimas užkoduotas šiandienos kalboje. Žodis “silly” (kvailas, silpnaprotis) yra kilęs iš vokiečių žodžio “selig”, kuris reiškia palaimintasis, šventas. Sakoma, kad “Kvailys” pagyvėja sugrįžtant pavasariui, kai Gamta (iš graikų kalbos “Gaia”, Motina žemė, Motina Gamta) prisikelia, pabunda.
Wicca Pavasaris
Kodėl “kvailys” pagyvėja? Galima daryti prielaidą, kad tam, vėl “užkariautų” (sau žmoną). Kasdienybėje pavasari laikomas “morčiumi”, spontaniškos romantikos metu. Žmonės sakome “sukvailėja” pavasarį. Pavasario sugrįžimui nuo seno rengiamos ceremonijos, tą galima pavadinti pasąmoniniais impulsais, išreikštais naudojant ceremonines praktikas. Visas šis simbolizmas gali būti pasitelktas bandant suvokti, kodėl egzistuoja tokia šventė kaip Balandžio 1-oji, Tarptautinė melagių ir juokų diena (April’s Fool Day).
Štai tokia yra istorija apie kvailį/išminčių. Pasaulis nuolatos dairosi “išgelbėtojo”. Išgelbėjimas, dažnai suprantamas klaidingai, kaip galutinį tašką turintis veiksmas, tokia idėja veda į stagnaciją. Tai ir yra tikrasis prakeiksmas. Ir tie, kurie siūlo galutinius atsakymus kaip tikriausią ir neginčytiną, baigtinę tiesą – stabdo žmones nuo progreso. Pagalvokime apie tai, kad jau ir dabar žinome, kad kai kurie žmonės savo laiku laikyti “išprotėjusiais”, praėjus kuriam laikui, ar net šimtmečiais, pagaliau yra įvertinami ir iš jų mokomasi.
Taigi toliau galime pakalbėti apie “šviesos nešėjus”. Tam norėčiau į pagalbą pasitelkti Liuciferio ir Prometėjo palyginimą.
Prometėjas („įžvalgus“ arba „numatantis“) graikų mitologijoje – vienas iš titanų. Kaip jau išsiaiškinome, „įžvalgus“ arba „numatantis“ yra vizionieriaus sinonimai (kai kalbėjome apie Teslos vizijas ir tai, kad jis vadinamas futuristu, vizionieriumi). Prometėjas yra Kundalini, hinduizmo dvasinėse praktikose ji yra laikomos pirmapradės, transformuojančios, gydančios jėgos, kuri palaiko optimalią žmogaus būseną, personifikacija. Arba kitaip tariant Mieganti Gyvatė (Serpent Fire) – visa apimančio, bendro pažinimo “sudievinimas”.
Liuciferis – (lot. lucifer ‘šviesos nešėjas, davėjas’: lux ‘šviesa’ + ferre ‘nešti’) – oro ir Rytų valdovas. Romėnų mitologijoje – Aušrinė žvaigždė (Veneros planeta). Liuciferis niekada nebuvo minimas kaip Šėtono vardas iki Džono Miltono (1608–1674 m.) Apie “Shelley’s Prometheus and Milton’s Satan: Exploring an Uneasy Kinship” daugiau paskaityti galima čia.
“Liuciferis ir Prometėjas” – tai 1952m. R.J. Zwi Werblowsky parašyta psichologinė literatūros kritika. Knyga duoda svarbią istorinę ir tipologinę perspektyvą Miltono Šėtonui / Liuciferiui, įkūnijančiam tiek pozityvias, tiek ir negatyvias vertes. Taip pat ji yra reikšminga ir tuo, kad atskleidžia svarbią Prometėjo dviprasmybę ir jo dvigubą Kristaus / Šėtono natūrą, išplėtotą krikščioniškoje tradicijoje. Werblowsky naudoja Karlo Jungo ir jo mokyklos terminologiją kalbant apie “mitoligines žmogaus psychės projekcijas”. Jėgos ir civilizacijos santykis yra tyrinėjamas per Senojo Testamento nuodėmės ir Graikų “hubris” koncepcijų interakciją. Liuciferis / Šėtonas tampa vieninteliu galios rodikliu šioje sublunarioje, post-lapsarian (laikas, kuris sekė po Adomo ir Ievos išvarymo iš dangaus), pre-eschatologiškoje visatoje.
Ir taip Liuciferis tampa žmonijos bendros pastangos reikalingos vystytis civilizacijai prototipu.
Helena Petrovna Blavatsky, rusų okultistė ir rašytoja,1875 m. Niujorke įsteigusi teosofų draugiją (įdomus faktas, kad Lietuvoje teosofijos idėjas propagavo Vydūnas), parašė “Slaptąją Doktriną” (“Secret Doctrine”), kurioje randame komentarų apie Prometėjo ir Liuciferio jungtis.
Visų pirma, abu buvo šviesos nešėjai. Abu buvo nubausti už aukštesnio pažinimo perteikimą žmogui. Prometėjo žmonėms “atnešta ugnis” yra tik metafora (taip pat plačiau čia). Metaforos reikalingos tam, kad paprastais pavyzdžiais iliustruotų sunkiai suvokiamus reiškinius. Taigi, ugnis egzistavo nuo pradžių pradžios, čia ugnis reiškia aukšesnį pažinimą.
Kaip H.P.Blavatsky rašo, žmogaus ištrėmimo iš rojaus, ir Prometėjaus ugnies alegorijos yra tiesiog kitos versijos to paties mito apie Liuciferį, nutrenktą į pragarą. Ji taip pat pabrėžia, kad Prometėjas davė žmonėms dievišką pažinimą, kad žmonės galėtų būti dievais patys. Šiuo atveju buvimas dievu turėtų būti suvokiamas atsiribojant nuo bet kokių egzistuojančių religinių dogmų.
Prometėjo poelgis, buvo pavojus Dzeusui, kadangi žmogaus lygybė su dievais dvasiniame pažinime yra netoleruotina. Lygiai taip pat, kaip daugeliui religijų, pvz. krikščionybei, už save mąstantis žmogus yra nepatogus, nes religija siūlo jau aiškiai apibrėžtus atsakymus, nustatytas tiesas, kurių žmogus negali kvestionuoti, bet turi laikytis “nustatytų įstatymų”.
Todėl Prometėjas dalinasi tuo pačiu likimu su Liuciferiu:
(http://www.unification.net/lithuanian/dp/dp-1d2sk-text.html)
(http://www.gotquestions.org/Satan-fall.html)
Paprasčiausia suvokti tai išsiaiškinant pasikartojančią žalčio / gyvatės / serpentino / drakono simboliką.
Serpentino / gyvatės simbolis buvo plačiai naudojamas ir atiko svarbią rolę senovės Egipo, Cannan, Mesopotamijos, Graikų kultūrose. Žaltys sugundė Ievą nusidėti. Ką simbolizuoja žaltys? Panagrinėkime tikrąją žalčio tapatybę, pagrįstą epizodu, paimtu iš Pradžios knygos. Biblijoje aprašytas žaltys galėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis tapo žmonių, kurie yra dvasingos būtybės, nuopuolio priežastimi. Be to, žaltys žinojo Dievo Valią, griežtai draudžiančią ragauti gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Tai įrodo, kad žalčio simbolizuojama būtybė taip pat buvo dvasinga. Apreiškime Jonui parašyta:
“Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn…”
Suvedžiojęs pasaulį padaras – tai tas pats žaltys, kuris sugundė Ievą Edeno sode. Šis velnias arba šėtonas, gyvenęs Danguje ir iš jo išmestas žemėn, yra dvasinga būtybė. Tad Ievą sugundęs žaltys buvo ne gyvūnas, o dvasingos būtybės simbolis.
Biblijos eilutė, skelbianti, kad “Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui”, patvirtina nuomonę, kad žmones gundęs ir nusidėjęs žaltys yra angelas.
Žalčio liežuvis yra dvišakas. Jis simbolizuoja prieštaringai kalbančią dviveidę būtybę su viena siela. Žaltys apsiveja savo auką prieš ją surydamas. Tai metafora žmogaus, rezgančio pinkles kitiems dėl savanaudiškų tikslų. Štai kodėl sugundęs žmones angelas Biblijoje prilyginamas žalčiui.
Gyvatė su kojom ir sparnais neša Saulės diską.
Prometėjo, “ugnies vagies”, alegorija, pavogta dieviškoji ugnis įgalina žmogų sąmoningai eiti dvasinės evoliucijos, pažinimo keliu, taip transformuojant šį nuostabiausią žemės gyvūną į “dievą”. Tai ir yra išreikšta Dzeuso – Prometėjo istorija, kaip ir Jehovah-Il-da-Baoth kova prie “maištingą” sūnų” Šėtoną.
Taigi gyvatė / žaltys yra tiek vadinamojo blogio ir chaoso, tiek ir gyvybės, vaisingumo, gyvenimo simbolis. Religijoms norinčioms valdyti mases yra nepalanku, kad žmogus mąstytų už save. Dėl to visi tie, kurie žmonijai sako, kad “nėra dievo” ar “dievas esi pats”, t.y. atsakymus žinai pats, žmogus yra gebantis viską suvokti pats, yra pasmerkiami, kankinami, ištremiami (Prometėjas, Liuciferis) arba nužudomi. Dogmatizmas ir vienos tiesos iškėlimas aukščiau už kitą, ir jų gynimas iki mirties, kaip žinom pasauliui padovanojo kryžiaus karus, o taip pat, šiandien pasaulyje taip pat aršiai religines dogmas gina ir islamo fundamentalistai. Pati esmė, kad blogis yra ne bet kokios išsakytos ir užrašytos pranašų tiesos, o dogmatiškas jų laikymasis ir siauras, ar selektyvus supratimas, interpretavimas pažodžiui etc. Blogis yra religijos naudojimas kaip jėgos demonstravimo, galios siekimo ir įtvirtinimo priemonė.
Tu visur esi SATANA. Net tavo šuo yra šėtonė. Tai į ką tu tiki? Kosmosas, Vienis, Karni Mata? Manau, jei jau sakai, kad esi šviesus žmogus, o už grotesko ir monstrų tavo darbuose slypi kur kas daugiau poteksčių – visa tai ironija, perkeltinė prasmė ar kaip? Paprastas klausimas: esi religinga?
Mano vardas Eglė (taip pat esu gimusi drakono metais, bet apie tai neišsiplėsiu). Eglė žalčių karalienė − viena žymiausių bei unikaliausių lietuvių liaudies pasakų. Žinoma daugiau kaip šimtas skirtingų šios pasakos variantų, panašių motyvų savo tautosakoje turi latviai, rytų slavai, moldavai, pasak Gintaro Beresnevičiaus, sąsajų galima atrasti ir japonų šintoizmo mitologijoje. Žalčio simboliką jau išsiaiškinome. „Eglę žalčių karalienę“ G. Beresnevičius laiko lietuviškuoju teogonijos mitu. Joje aprašytas žmogaus virtimas ropliu (žalčiu / gyvate), simboliškai tai žmogaus virtimas Prometėjum / Liuciferiu. Lietuvių tautosakos tyrinėtojai šioje pasakoje aptiko gausybę kultūrinių ir mitologinių simbolių bei sąsajų.
Norberto Vėliaus teigimu, eglės ir žalčio simboliai lietuvių folklore siejami su vaisingumu: eglė − žemės gyvybinės galios, žaltys − gyvulių, žmonių vaisingumo simbolis. Abiejų personažų vardai sietini su žalia spalva (žodis žaltys bei jo vardas Žilvinas kildinami iš žalias, želti), taip pat simbolizuojančia gyvybę, gamtos ciklą ir vaisingumą. Žaltys daug kur yra siejamas su požemiais, mirusiųjų pasauliu, velniu, o Eglė dėl savo funkcijų ir galimybių kerėti − su laume. Taigi, N. Vėlius mato šios pasakos siužetą kaip savotišką romaną tarp velnio ir laumės, kurio pabaigoje atstatoma pasaulio harmonija − iškyla amžinąjį atgimimą ir persikūnijimo ciklą demonstruojantys medžiai (medžiais paversti Eglės vaikai). Plačiąja prasme, Eglės “žalčių valdymas” gali būti išaiškintas kaip gebėjimas įsisąmoninti visatos principus.
Turbūt ne veltui įžvelgiame stulbinantį panašumą tarp Prometėjo skulptūros, esančios Rokfelerio Centre New York’e ir mūsų Palangoje esančios Eglės žalčių karalienės skulptūros. Raudoname granite prie Prometėjo išgraviruota graikų dramaturgo Aeschylus citata: “Prometheus, Teacher in Every Art, Brought the Fire That Hath Proved to Mortals a Means to Mighty Ends.” Prometėjas dažnai vaizduojamas kaip besigrumiantis su gyvate, drakonu. Jeigu labiau metaforiškai pažvelgsime į šią kovą, tai tiesiog yra noras pasiekti ir pažinimą, ką Eglė vaizduojama kaip įvykdžiusi, ji – žalčių (gyvatės) karalienė. Graikų kosmologijos mituose randame Ophio, gyvatę, gyvenančią pirmapradžiame kiaušinyje ir kurio gimė visa, kas. Dėl to, kaip matome, ir lietuvių folklore Eglės ir žalčio simboliai siejami su vaisingumu.
Taigi iš viso to turėtų būti aiškesnės sąsajos tarp Eglės (žalčių karalienės), žalčio / gyvatės / serpentino – kaip žinojimo simbolio, ir to paties Prometėjo / Liuciferio / Šėtono. Eglė Žalčių Karalienė = Eglė Satan(a). A. galūnė lietuvių kalboje nurodo moterišką giminę.
Satan (Hebrew: שָּׂטָןsatan, meaning “adversary”;[1]Arabic: شيطانshaitan, meaning; “astray”, “distant”, or sometimes “devil”)
Šėtonas (hebr. שָׂטָן vert. ‘kaltintojas’, aram. צטנא, gr. Σατανάς; arab. شيطان; rus. cатана) žydų mitologijoje – piktoji dvasia, prasižengęs angelas, kuris tikrina žmonių tikėjimą. Jobo kn. Kriščionybėje dar vadinamas Liuciferiu. Šėtonas žydų mitologijoje suprantamas kaip „kaltintojas“, terminas priskiriamas žmonėms ir angelams. Hebrajų kalboje žodis „šėtonas“ turi žodžio ‘prieštarauti’ šaknį.
Taigi, mano naudojama pravardė “Satana” reiškia prieštaraujanti. Ką reiškia prieštarauti? Ginčytis, nesutikti. Nesutikti su kuo? Su tuo pačiu, dėl ko su Dzeusu nesutiko Prometėjas. Dėl ko rojuje su Dievu nesutiko žaltys. Kad raktas į pažinimą yra kažkur kitur, nei žmoguje pačiame.
Anton LaVey
LaVey satanizmas neakcentuoja Šėtono garbinimo, bet naudoja „Šėtoną“ kaip žemiškųjų vertybių ir žmogiškos prigimties simbolį, gamtos ir nepaklusimo religinėms dogmoms simbolį.
Šėtono biblijoje Anton LaVey apibūdina Šėtoną kaip tamsią gamtos jėgą, kuri palaiko pusiausvyrą. Šėtonas taip pat apibūdinamas kaip „Juodoji liepsna“ (aliuzija į Prometėją, Kundalini, Miegančią Gyvatą (Serpent Fire)) , atspindinti žmogaus tikrąją vidinę asmenybę ir troškimus. Pats žodis „Šėtonas“ praktiškai vartojamas kaip sinonimas žodžiui „gamta“.
Viename iš reikšmingiausių savo veikalų „Satanizmas: religija, kurios bijoma“ (angl. “Satanism: The Feared Religion”) dabartinis Šėtono Bažnyčios vadovas Peter H. Gilmore teigia:
Satanistai netiki jokiomis antgamtinėmis būtybėmis, nei dievu, nei velniu. Satanistas yra pats sau vadinamasis “Dievas” (gebantis pažinti be išorinės pagalbos). Šėtonas yra simbolis žmogaus, gyvenančio taip, kaip jam diktuoja jo išdidi prigimtis. Šėtonas nėra sąmoninga būtybė, kurią reikia garbinti. Tai galia, esanti kiekviename žmoguje, kurios nereikia varžyti. Bet koks aukojimasis turi būti atmetamas kaip krikščioniškas iškrypimas – satanizme nėra dievybės, kuriai galima būtų aukoti.
“Šėtonas”, Shaltmira, 2012.
Pasaulio mitologijoje bei literatūroje Šėtonas dažnai yra pateikiamas kaip pokštininkas, sukilėlis bei veikėjas, siekiantis sunaikinti ar pavergti žmogų. Ką simboliškai reiškia šis “sunaikinimas”? Tai yra skausmingas “akių atvėrimas”, taip galima išsireikšti. Dar kartą pasikartosiu, kad tokie personažai, kaip graikų Prometėjas puikiai atitinka Šėtono, išdidaus sukilėlio, apibrėžimą. Šėtonas yra pateikiamas kaip galinga būtybė, kuri elgiasi kaip tinkama, nepaisant aplinkinių. Taip pat, pats žodis “Šėtonas” (angl. satan) yra kilęs iš hebrajų (ha-satan), reiškiančio “priešininkas” arba “kaltintojas”. Taip, sujungiant tradicinį sukilėlio įvaizdį, siejamą su Šėtonu ir kitais jo padermės veikėjais, bei pridėjus žodžio etimologinį aspektą, satanistai prisistato kaip bendrai priimtų populiariųjų elgesio normų, kurias jie apibūdina, kaip “priklausymą bandai” priešininkais, teigdami, jog tai slopina individualumą, kūrybiškumą bei progresą.
Satanistai netiki, kad Šėtonas yra dievybė, o teigia, jog Dievo funkcija yra atliekama paties Satanisto. Žmogaus poreikis garbinti yra daug efektyviau patenkinamas, kai nukreipiamas į save patį, o ne į išorę – Dievą. Pasak A. LaVey, visi dievai yra žmogaus kūriniai ir išorinės dievybės garbinimas vis vien iš esmės yra jos kūrėjo garbinimas. Iš šitokio aiškinimo ir kyla satanizmo koncepcija – „Aš esu pats sau dievas“.
Iš to seka, jog Satanizmas atmeta tikėjimą bet kokiomis dievybėmis. Taigi, bet kokias išorines dievybes garbinantys (tame tarpe ir patį Šėtoną) papuola į tą pačią kategoriją. O paties Šėtono, kaip dievybės garbinimas pagal LaVey satanizmą yra laikomas ne kuo daugiau, nei klaidinga krikščionybės reversija.
“Pieta”, Shaltmira. 2013
Visuomenėje vyrauja paniška velnio, šėtono, satanizmo baimė. Kodėl? Pagalvokime. Todėl, kad žmonės bijo mąstyti patys už save. To paties LaVey žodžių taip pat nereiktų sekti aklai, ir visada nepamiršti, kad taip vadinamieji satanistai, dažai turi labai gerą humoro jausmą. Tad dėl linksmumo, galime palyginti dešimt krikščioniškų Dievo įsakymų su vienuolika šėtono taisyklių žemėje, ir pasvarstyti, kurios taisyklės skatina žmogaus savarankiškumą ir nepriklausomybę, o kurios varžo, riboja ir verčia jaustis bejėgiu (avinėliu).
Telema
Šėtono biblija (angl. The Satanic Bible) yra 1969 m. Anton LaVey parašyta knyga, yra padalinta į keturias pagrindines dalis. Kiekviena dalis turi savo atskirą temą ir yra susijusi su tam tikru elementu (ugnimi, oru, žeme ir vandeniu). Taigi – viskas susiveda į pradžių pradžią, gyvybę, gamtą, Motiną Žemę, Gaia, etc.
Aleisteris Kraulis
Raginimų atsigręžti ir įsiklausyti į save galime rasti įvairiose filosofinėse sistemose. “Do what thou wilt shall be the whole of the Law. Love is the law, love under will.” – tai yra pagrindinis Telemos įstatymas. Telemą Alisteris Kraulis sukūrė kaip būdą skleisti Dėsnių knygos („The Book of Laws”) mokymus, bei savo idėjas.
Perenialistinė filosofija (angl. perennial), kitaip primordialaus, pirmapradžio požiūrio (lot. philosophia perennis) atskleidžia perspektyvą, kad visos pasaulio religinės tradicijos dalinasi viena, universalia tiesa, ant kurios pamato išaugo visos religinės doktinos. Geriausiai tai savo knygoje “The perennial philosophy” susistemino Aldous Huxley.
Perenialistinė filosofija davė pamatą New Age judėjimui. Tai vakarų dvasinis judėjimas išsivystę antroje 20a. pusėje. Pagrindinis jo tikslas yra sujungti Rytų ir Vakarų dvasingumo ir metafizikos tradicijas ir praktikas, papildant iš savipagalbos ir motivacijos psichologijos, holistinės sveikatos, parapsichologijos, sąmonės tyrimu ir kvantinės fizikos žiniomis.
Aldous Huxley
New Age yra nuoroda į ateinančią astrologinę Vandenio Erą. Gyvename amžiuje, kuriame baigiasi daugiau nei 2000 metų trukusi astrologinė Žuvų ir prasideda Vandenio era, pasižyminti tuo, apie ką žmonija svajoja daugybę amžių, – grožio ir proto harmonija.
Žinoma, jei sugebėsime patys jos siekti. Pereinamuoju laikotarpiu senosios vertybės, gyvenimo modeliai, tūkstantmečius formavęsi pasąmonės archetipai ir netgi lyčių vaidmenys turėtų keistis. Todėl žmonijos laukia daugybė ieškojimų, klaidžiojimų, abejonių ir kt. Net jau vien tai, kad apie šiuos dalykus šiandien kalbame, mano nuomone, rodo neabejotiną progresą. Daug kas pasakytų, kad pasaulis materialėja, o menininkai, norintys sulaukti visuotinio dėmesio, priversti savo kūrybą įvilkti į margaspalvį pramogos drabužį. Bet kaipgi kitaip patraukti žmonių dėmesį, kad paskatinti žmones susimąstyti?
Vandenio era siejama su proto, išminties triumfu, grožio ir proto harmonija. Svarbiausios Vandenio eros sąvokos – laikas ir informacija. Aptariant galimus ateities modelius, vertėtų prisiminti, kad per pastaruosius 2000 m. žmonija turėjo išmokti nei daug, nei mažai – mylėti kitą. Tokia yra pagrindinė ir su Žuvų eros pradžia susijusios krikščionybės idėja, nors jos skleidėjai be gailesčio kirto galvas tiems, kurie nepripažino jų tiesų. Žuvų era paženklinta daugybės kruvinų karų. Akivaizdu – mylėti žmonija neišmoko.
Vandenio era žmogui leis pažinti kur kas platesnes savo sąmonės galimybes nei tie 3 proc., kuriuos naudojame dabar. Be to, Vandenis – proto, kuris nori pažinti pasaulį, era. Iki tol širdis ir protas būdavo atskirai: žmogus arba daug žinodavo, bet negalėdavo giliai jausti, arba skraidydavo padebesiais visus mylėdamas, bet sunkiai orientuodavosi jį supančiame pasaulyje. Ne veltui atsirado posakis: „Iš meilės pamesti protą“. Protui susijungus su širdimi, gyvenimas Žemėje turėtų tapti begaliniu džiaugsmu. Štai iš kur pasakos apie rojų žemėje. Mat žmogus taps pakantesnis aplinkiniams, nes suvoks tikrąsias jų poelgių priežastis, jis neeikvos laiko pykčiui, o galvos, kaip vieną ar kitą problemą įveikti.
Taigi, pakartosiu Marilyn Mansono žodžius, „Lietuva… <…> aš tik noriu jus mylėti.“
Love is the law, love under will. – Telema.
New Age judėjimas akcentuoja dvasingumą be rėmų apibendrinančių dogmų. Akcentuojama, kad Mintis, Kūnas ir Dvasia yra tarpusavyje susieję, kaip ir viskas visatoje (monizmas, vienis).
R.Šteineris tikėjo, kad vandenio era ateis 3573m. Pasak jo, astrologinis amžius trunka 2160 metų. taigi Žuvų era prasidėjo 1413 metais.
1913 m. jo žmona Marija von Sievers, M. Baueris ir K. Ungeras įsteigė Antroposofinę draugiją, kurią vėliau, 1923 m., R. Šteineris reorganizavo į Visuotiną Antroposofinę draugiją (VAD), kurios centras buvo Dornache, Šveicarijoje. Antroposofijos tikslas – parengti metodiką subtilioje lygmens tyrinėjimams, nutiesti tiltą tarp religijos ir mokslo. Antroposofija įvedė naujas kryptis įvairiuose moksluose: sociologijoje – judėjimą už socialinę trejybę, pedagogikoje – Valdorfo mokyklą, gamtos moksluose – Gėtės pasaulėžiūrą, medicinoje ir farmakologijoje – antroposofinę mediciną (1921 m. įkurta Weleda farmacijos kompanija ir Wegman klinika Šveicarijoje), žemės ūkyje – bio-dinaminį žemės ūkį (remiantis 1924 m. skaitytomis paskaitoms žemdirbiams, kuriose aiškino apie žemės ir kosminių jėgų sąveiką, kurios centre – žmogus). Religijotyros srityje nustatė evoliucinius ryšius tarp praeities ir dabarties didžiųjų religijų. Išvysto judesio ir gestų meną, euritmiją, kurią vadina “regima kalba” ir “regima muzika”. Anot Šteinerio, kiekvieną kalbos (garsus, juoką, emocijas ir t.t.) bei muzikos (toną, intervalą, ritmą ir t.t.) elementą atitinka tam tikras archetipinis judesys ar gestas.
Rudolfas Šteineris ir jo Goethaneum modelis, dedikuotas Gėtei.
Antroposofiją R. Šteineris apibūdino taip:
“ Antroposofija – tai pažinimo kelias, skirtas dvasinio prado žmoguje atvedimui prie visatos dvasinio prado… Antroposofijai – tie, kurie jaučia, kaip pagrindinį gyvenimo poreikį, tam tikrus žmogiškosios būties ir visatos klausimus, kaip kad žmonės jaučia alkį ir troškulį“
Savo epistemologiją jis ėmė iš Gėtės pasaulėžiūros, kurioje “Mąstymas… yra jutimo organas, nei daugiau nei mažiau kaip akis ar ausis. Kaip kad akis suvokia spalvas, o ausis garsus, taip mąstymas suvokia idėjas“.
Šiandien labiau civilizuotos pasaulio šalys išleidžia daugybę pinigų karams, vietoj to, kad skirtų pinigus švietimui. Dvidešimt pirmame amžiuje tai turi apsikeisti vietomis. Bus labiau garbinga kovoti prieš apatiją ir nežinojimą nei mirti kovos lauke.
(http://www.lithuanian.net/minipedia/philosophy/r_steiner.htm)
(http://anomalija.lt/2012/03/uranas-%E2%80%93-naujosios-epochos-valdovas/)
(https://en.wikipedia.org/wiki/Age_of_Aquarius#Rudolf_Steiner)
Praplečiant mintį, vakar fcb rašei – „don‘t judge a book by it‘s cover“. Bet taipogi sakoma, kad žmogaus išorė yra vidaus atspindys. Ką tu į tai atsakytum?
Neteisk knygos pagal viršelį, greitas žmogaus nuvertinimas, nuteisimas dažniausiai yra ego gynybinio mechanizmo išdava. Projekcija – psichoanalizės sąvoka. Tai vienas psichinės gynybos mechanizmų – nesąmoningas savo neigiamų bruožų, jausmų, elgesio paskatų perkėlimas (projektavimas) į kitus žmones. Projekcijos leidžia nesąmoningai paslėpti savyje esančius nemalonius bruožus ir impulsus priskiriant juos kitiems žmonėms ar aplinkai bei sumažinti psichologinę įtampą neįsisąmoninant pasąmonėje glūdinčių jausmų. Tokiu būdu mes įsivaizduojame savo jausmų mesto šešėlio atspindį kituose asmenyse, pavyzdžiui, kai esame paniurę, mums gali atrodyti prsilėgti ir kiti žmonės, arba tuomet kai mums nesiseka, mes galime pradėti kaltinti kitus žmones dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Projekcija gali veikti dvejopai: vienu atveju kitiems priskiriame savo išgyvenimus, nors tai visai nėra jų išgyvenimai (pvz., ramus žmogus mums atrodo liūdnas, nors iš tiesų jis visai neliūdi – liūdime mes). Kitu atveju kitiems žmonėms iš tiesų daugiau ar mažiau būdingos mūsų įžvelgiamos savybės ar išgyvenimai, tačiau mes, tokių pačių savybių ar išgyvenimų sąmoningai nesuvokdami savyje, todėl nesąmoningai perkeliame juos kitiems ir tuomet matome jas kituose sutirštintai, užaštrintai.
Aš be galo daug gilinausi į tai kaip veikia žmones (mane) tamsūs (ar greičiau gūdūs) dalykai. Bet turiu omenį išskirtinai muziką, nes tarkim nežiūriu nei žiaurių filmų, nei kriminalinių kronikų ir neskaitau blogų naujienų, nes tai yra tiesiog eilinis savęs teršimas. Bet man patiko Luctuso pasakyta mintis, kuriai netiesiogiai paantrino Piotro Mamonovo teiginys, kuriuo jie teigė, kad menininko tikslas yra savo blogomis patirtimis tarsi atjausti, paguosti žmogų, duoti suprasti, kad ne jis vienas kenčia, duoti pajausti, kad atlikėjas ant scenos daug perbridęs ir tuo pačiu taip išginti vidinius demonus iš tavęs su jo noru paguosti.
Primityvios gynybos būdingos visiems žmonėms. Psichologinis gynybos mechanizmas (angl. defence mechanism) – veiklinis modelis, kurį žmogaus psichika, reaguodama į psichinį pavojų, automatiškai panaudoja keisdama jausmus, mintis ir elgesį ir paslėpdama ar palengvindama konfliktus ar dirgiklius, kurie sukelia nerimą. Neigimas (angl. denial) – tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys – pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Taip pat šis mechanizmas dar vadinamas išstūmimu. Išstūmimo mechanizmas išstumia iš sąmonės nemalonius prisiminimus, impulsus, keliančius nemalonią būseną.
(plačiau: http://www.hermes-press.com/ignorance.htm)
“The silence must be broken. The tyranny of ignorance must be challenged.”
Remiantis psichoanalize psichologine gynyba vadinami visi nevalingi ir daugiausiai nesąmoningi mechanizmai, kurių dėka ego atsikrato nemalonių išgyvenimų bei afektų. Gynyba – tai priemonės, kurių griebiasi ego, stengdamasis pašalinti arba sušvelninti iš išorės arba iš vidaus kylantį pavojų (Plutchik, Conte, 1995). Pirmiausia kalbama apie gynybą nuo nerimo, gedėjimo, kančios, neigiamų emocijų ir kita. R. Plutchikas teigia, kad svarbiausia psichologinės gynybos paskirtis yra pašalinti nerimą; gynyba yra svarbus savireguliacijos sistemos elementas, kurio funkcija – spręsti vidinius intrapsichinius konfliktus. Dėl šio veikimo gynybos palaiko teigiamą, aplinkos reikalavimus bei lūkesčius atitinkantį, socialinį įvaizdį, skatina adaptaciją ir padeda žmogui priimti savo ypatybes, silpnybes bei trūkumus. <…>Dalis mokslininkų (Cramer, 2004; Erickson ir kt., 1996; Vaillant, 2000) atkreipė dėmesį į kasdieninį žmogaus funkcionavimą, jo socialinius, tarpasmeninius santykius, elgesio ir emocinius sunkumus. Manoma, kad psichologinės gynybos procesai gali turėti disfunkcinį pobūdį ir parodyti žmogaus prisitaikymo sutrikimus arba psichopatologines tendencijas (Kwon, 2002).
S. J. Ericksonas ir kt. (1996), tyrinėję paauglių sunkumus, daro išvadas, kad gynybos mechanizmai bei psichosocialinis prisitaikymas yra glaudžiai susiję: brandūs gynybos stiliai susiję su geresniu bendruoju prisitaikymu, ir atvirkščiai, nebrandūs gynybos stiliai – su žemesniu funkcionavimo lygiu. G. E. Vaillantas (2000) pastebi, kad žmonės naudojantys brandžias psichologines gynybas yra laimingesni ir geresnės psichinės sveikatos negu žmonės, naudojantys mažiau brandžias gynybas. P. Cramerio (2004) studija rodo, kad gynybos mechanizmai gali prognozuoti ne tik prisitaikymo sunkumus, bet taip pat būti susiję ir su psichine sveikata. (plačiau: https://www.mruni.eu/upload/iblock/73e/13_pukinskaite.pdf)
Štai ant mano stalo prieš mane stovi kolegės man dovanota dviejų angeliukų (iš katrų vienas su ragais) skulptūrėlė su prierašu: „Kartais angelas, kartais velniūkštis – tokia kasdienybė. Sutark su jais abiem ir laimė neaplenks tavęs“. Do you copy with it? ☺
Prierašas tai nuoroda į Taidzitu – tradicinis In Jang simbolis. In ir Jang (yin yang) – kinų filosofijoje ir metafizikoje – du visur randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. In negali egzistuoti be Jang ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, nėra dienos be nakties, šviesos be tamsos.
Taidzitu
The taijitu (Traditional Chinese: 太極圖; Simplified Chinese: 太极图; Pinyin: tàijítú; Wade-Giles: t’ai⁴chi²t’u²; rough English translation: “diagram of supreme ultimate”) is a Chinese symbol for the concept of yin and yang (Taiji). It is the universal symbol of the philosophy known as Taoism and is also often used by non-Taoists to represent the concept of opposites existing in harmony. Harmonija laikoma laime. Priimk pagrindinių principų egzistavimą ir būsi laimingas. Štai ką sako tos tavo kičinės skulptūrėlės.
Išreikšti šiuos principus galima tokiais palyginamaisiais posakiais:
*Tragedija virsta į komedija.
*Nelaimė virsta į laimę.
*Liga – raktas į sveikatą.
Kitaip tariant, lazda turi du galus.
Sakei radio interviu – „švieskitės ir patys švytėsit“. Tačiau aš su tuo linkęs beveik visiškai nesutikti. Nes iš savo patirčių žinau galybę atvejų, kai paprastas žmogus (kad ir koks taksistas) gali pasakyti kur kas daugiau ir šviesiau, nei kitados koks kunigas ar apsiskaitęs „dvasingasai“ eruditas.
Neleisk blogoms, liūdnoms ir nemalonioms patirtims trukdyti blaiviai ir objektyviai vertinti naujų dalykų. “Forget the past, remember the future.” “The past is the past. They call it that for a reason. Dont let the past get in the way of you or your life. Just keep on moving forward to make the future the best you can make it.”
Sakei, kad esi perskaičiusi visas Griškabūdžio bibliotekos knygas. Bei paminėjai kažkokius man visiškai negirdėtus du rašytojus, kuriuos patarei perskaityt visiems, kurie nori pavaryt kaip tu. Kokia yra tavo gyvenimo knyga, kuri ar padėjo pamatus tavo asmenybei, ar stipriai įtakojo jos brendimą, ar tiesiog stipriai paveikė?
Nėra vienos knygos. Skaitau knygas ne dėl žinojimo, o dėl perspektyvos. Manau, kad kiekvienam žmogui yra svarbu ugdyti kritinį mąstymą. Taip sakant, pačiam atsirinkti, kuo tikėti, o kuo ne. Kritinis mąstymas – tai nepriklausomas mąstymas. Kritinio mąstymo pamokose kiekvienas asmuo kuria savas idėjas, vertybes, formuojasi jo įsitikinimai. Niekas negali kritiškai mąstyti už tave patį. Kritinis mąstymas – tai darbas, kurį turi atlikti pats.
Kiekviena teorija remiasi neginčytinomis prielaidomis: geometrija – aksiomomis, religija – dogmomis, fizika – gamtos dėsniais ir t.t. Ar prielaidos teisingos, galime patvirtinti tik remdamiesi savo patirtimi ir turima informacija. Logika čia padėti negali, nes ji tiria ne mąstymo turinį, o jo formą, t.y. ar prielaidos teisingai, logiškai sujungtos, ir ar iš jų teisingai išvesta išvada. Kita vertus, net ir žinodami, kad prielaidos yra teisingos, tegalime tik tikėtis, kad ir išvada bus teisinga, kaip ten bebūtų, tai yra tik teorinė įžvalga, kurios tikrumą paliudys praktika, jei pasitaikys tokia galimybė. Iš teisingų prielaidų išvada tik tikėtina.
Žmogus linkęs į apibendrinimus, mums būdingas polinkis operuoti bendro pobūdžio teiginiais. Indukcijos pagalba stengiamasi aptikti vienodus objektų požymius, o toks panašumo ir vienodumo radimas ir apibendrinimas remiasi prielaida, kad analogiškomis aplinkybėmis įvyks analogiški dalykai.
Kodėl taip svarbu ne tik mokyti mąstyti, bet ir ugdyti kritinį mąstymą? Koks skirtumas? Šiuolaikinėje psichologijoje esama kelių traktuočių. Apibendrintai galima sakyti, kad kritiniu mąstymu vadinamas sudėtingas procesas, kuris žmogaus galvoje prasideda nuo informacijos gavimo ir baigiasi apgalvoto sprendimo priėmimu ir savo individualaus santykio formavimu.
Tad siūlau kiekvienam susidaryti savo nuomonę.
Taip pat galiu pasidalinti pastarojo laikotarpio mėgiamiausių knygų sąrašu:
1. “Egyptian Myths and Mysteries”, Rudolf Steiner
2. “The Perennial Philosophy”, Aldous Huxley
3. “The Heart of the Soul: Emotional Awareness”, Gary Zukav
4. “An Outline of Occult Science”, Rudolf Steiner
5. “Women of Sufism: A Hidden Treasure”, Camille Helminski
Kadangi kult.lt elektoratą sudaro 70% moterys ir merginos, negaliu tam faktui pasipriešinti, tad klausimas grynai natūriškas. Turi afigieną figūrą, kurią būtų galima pavadint kaip „kaulai ir oda“. Papasakok kaip tau ją tokią pavyksta išlaikyt, puoselėt, etc. Laikaisi specialios veganiškos mitybos dietos? Negeri alko? Daug sportuoji? Bei kas tas do dalyks yra subkultūra (?) healthy-goth (kurią kažkada, pamenu, fcb minėjai)?
Mens sana in corpore sano – “a sound mind in a sound body” , “a healthy mind in a healthy body”, sveikame kūne – sveika siela.
Kaip jau rašiau anksčiau – viskas yra susieję. Mintys, siela, kūnas.
The New York Times rašė apie Li Ching-Yuen, gimusį1677 metais Kinijoje ir savo visą ilgą gyvenimą užsiiminėjusį vaistažolių rinkimu bei kovos menais. Jis sulaukė 256 metų amžiaus, o savo ilgaamžiškumo formulę išreiškė vienu sakiniu: “išlaikyk ramią širdį, sėdėk kaip vėžlys, vaikščiok vikriai kaip karvelis, ir miegok kaip šuo”. Li Ching Yuen mirė 1933 m. gegužės 6 d. Savo mokiniams jis pranešė, kad jau atliko visus reikiamus darbus šiame gyvenime ir dabar gali grįžti namo. Pasidomėjus galima surasti daugiau įdomių istorijų apie vakarų sveikuolius ir rytų jogus, kurie gyveno virš 150 metų. Ir ne tik ilgai egzistavo, bet buvo jaunatviški, veiklūs ir kupini entuziazmo. Ko mes galime iš jų išmokti? Visi žinome, jog kartais užtenka kelių dienų, kad padidėjęs stresas atvertų skrandžio opą. Prasta emocinė savijauta labai blogina darbingumą, atitolina žmones nuo pasiekimų ir užkerta kelią pilnavertiškam gyvenimui.
Gydytojai ir mokslininkai vieningai sutaria šiuo klausimu ir patvirtina, kad mintys tiesiogiai veikia organų veiklą ir viso organizmo būklę. Įdomu tai, kad senovinė medicina yra holistinis gydymo būdas, nes rūpinasi ne tik žmogaus fiziniu kūnu, bet ir psichika, ir gyvenimo būdu. Senais laikais pernelyg primityvios žmonijos technologijos vertė protingus žmones žvelgti plačiau, ieškoti sprendimų visomis kryptimis, stebėti ne vien tik materiją, bet ir pačią sąmonę. Holistinė medicina dažnai nepadeda taip greitai išgydyti ligos pasekmių kaip šiuolaikiniai vaistai, tačiau ji leidžia pašalinti ligos priežastį irišvengti tos ligos pasikartojimo. Modernioji medicina, priešingai, gydo ligos pasekmes.
Taigi, mūsų mintys ir susargdina, ir gydo. Užtenka išgydyti savo charakterį ir atitinkamos ligos negrįžtamai pasitraukia. Pasak ajurvedos, melas sukelia alkoholizmą. Nereikia ir pačios ajurvedos mokymų, kad suprastume, kad meluodami sau ir kitiems toli nenueisime. Dėl to nustojau vartoti alhololį. Liga yra ne kas kita, kaip kūno signalas apie nenaudingą gyvenimo būdą. Iš pradžių ji pasireiškia kaip nerimas, baimė ir negatyvios mintys. Ir tik tada, jeigu su savimi nedirbama, kūnas pasiunčia stipresnį signalą, kad tikrai atkreiptume dėmesį ir susimąstytume, ką darome ne taip. Man tas signalas buvo pasiųstas depresija su nerimo sutrikimu. Bet reikėjo ant savęs “gerai supykti” ir pasveikau. Tiesiog labai smarkiai nusivyliau išorinių priemonių neveiklumu ir tai išaukė atstūmimo reakciją, ko pasėkoje pasakiau sau: aš viską galiu pati. Dauguma žmonių netiki savo galimybėmis pasveikti. Tik keisdamiesi patys, galime keisti nemalonią būseną. Rytiečiai aiškina, jog susergama ne be priežasties. Pradedant gydytis reikia surasti atsakymus, kodėl sergi. Dažniausiai ligoniams pravartu keisti ne tik gyvenimo būdą, bet ir savo vidų, bei mąstyseną. reikia tausoti organizmo galias, jas stiprinti, o ne alinti. Mityba turi labai didelės įtakos mūsų sveikatai, taip pat ir aplinka, kurioje gyvename. Aplinką dažnai yra daug sunkiau pakeisti negu mitybą. Organizmo visuma apima ne tik kūną, bet ir dvasią, todėl gydant vien kūną sveiki nebūsime. Gera nuotaika, pozityvus požiūris į gyvenimą, paprastumas ir natūralumas yra sveika. Esame gamtos vaikai, o genialumas slypi paprastume.
Sarkastiškai užgimęs judėjimas “healthgoth” iš tikro man patinka tuo, kad dažnai į savi destrukciją linkusiai gotų subkultūrai tarsi atvėrė akis, kad tamsioji estetika ir gali būti suderinta su sveika gyvensena. Stilingai. Visa tai egzistavo pavieniais pavyzdžiais dar iki termino užgimimo. Pati domiuosi sveika gyvensena jau daugiau nei penkiolika metų. Tačiau efektyviai pritaikyti žinias praktikoje ir pasiekti realiai apčiuopiamų rezultatų, bei juos išlaikyti pavyko tik tada, kai nustojau vartoti alkoholį. Tiesiog supratau labai aiškiai kokia nenoriu būti. Nei vizualiai, nei iš elgsenos, nei iš charakterio. Ir pradėjau su savimi dirbti, save keisti. Organizmas apsivalė ir natūraliai nebeliko poreikio vartoti mėsą. Mėgstu šviežią ir neperdirbtą maistą. Mėgstu ilgus pasivaikščiojamus, jogą, važinėti dviračiu ir riedučiais.
Pabaigai klausimas vėl toks… prie meno. Ką manai kokia bėda yra pasauliui su tolerancija? Kaip žiūri į visą Europą dabar apėmusią refugees karštinę ir iš to išeinančią religinę, rasinę, etninę ir visokią kitokią toleranciją. Ar manai, kad kada nors bus taip, kad vienas kitam būsim kaip brolis broliui ir kaip Richardas Bransonas (čia tas toks atitrūkęs britų milijardierius) teigia iki 2030 metų nebus pasaulyje žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių, ko pasėkoje visi vienas kitą pradės mylėti labiau.
Norėčiau to visiems palinkėti. Išmokti mylėti. Be to – nebus progreso.
[…] Išsamiame pokalbyje su kolegomis iš e-žurnalo kult.lt, paaiškinai, kad tavo naudojama pravardė Satana reiškia “prieštaraujanti”. Kam labiausiai norisi prieštarauti paskutiniu metu? […]