Atrodo, kad dar visai neseniai Lietuvoje buvo laikas, kuomet festivalių kultūrą palaikė vos keletas renginių. Šiemet ar pernai kiekvienas šiltojo sezono savaitgalis tapo karo lauku tarp skirtingus festivalius rengiančių asmenų. Aršiame karo lauke neutraliai iki šiol laikosi bene seniausias ir giliausias tradicijas turintis renginys šiemet grįžęs į sau įprastas padangas. Šiųmetinio „Mėnesio Juodaragio“ koncepsija į Zaraso ežero salą šiemet kvietė padūgzti su bitėmis ragaujant saldų midų. O ragaujant dūgzti su jomis teks nori tu to ar nenori.

Akivaizdu, jog per tiek metų festivalis užsiaugino savą auditoriją ir kliūtys, veiksniai, su kuriais dažnai susiduria startuojantys vardai, šiam vilkui jau nebeaktualūs. Festivalio istorija – lyg savotiška sėkmės istorija. Dažno organizatoriaus startas prasideda nuo didelių rėmėjų paieškų. Tuo ir išskirtinis šis veteranas – visas dydis pasiektas be didelių mecenatų globos.

O ir konkuruoti nėra su kuo, nes antras tą patį savaitgalį rengiamas „LOFTAS Fest“ savo turiniu visiškai skiriasi nuo veterano. Tad tie, kurie laiko ilgesnį plauką, mėgsta sunkesnę muziką, domisi etno kultūra ar šiaip yra „prie chebros“, palydėti vasaros traukė į Zarasus.

Apibrėžta festivalio koncepsija ir šiemet suveikė kaip tvora nuo įvairių iki ryto apie lytinius organus ir „bobas“ nusiteikusių kalbėti veikėjų. Rami, jauki ir šeimyniška atmosfera nubrėžė aiškius amžiaus rėmus – minusinę ir pliusinę begalybę, kas, mano manymu, Lietuvoje yra labiau išimtis nei taisyklė. Ką veikti, ko paklausyti ir pamatyti festivalyje turi visi. Tai vienas iš esminių veiksnių sukuriančią kituose renginiuose nebūdingą atmosferą. Tačiau tai dar savaime nereiškia, jog visi bus patenkinti viskuo.

Didelėje teritorijoje išsisklaidęs festivalis masino muzikiniais numeriais nuo ausį rėžiančių sutartinių iki aštresnės elektronikos ar metalo. Didelis atlikėjų sąrašas ir gausybė pasirodymų kartais priminė gūdų mišką, kuriame pasiklysti ne taip ir sunku.

Pirmiausia, riebų kuolą skelčiau už visišką, mano akimis, nesusipratimą. Rekonstruktorių miestelyje įsikūrusią savotišką kaimo kultūros namų pavėsinę, kurioje nesigėdydami savo programa trenkė ansamblis (ar ansambliai?), kurių didžiausias pasiekimas – pasirodymas „Duokim garo“ pasiutpolkėje. Kažkiek garmoškėmis ir šiaudinėmis skrybėlėmis pasidabinusių veteranų bendros nuotaikos negadino, bet piršo kvailą mintį – tai gal Jonį į Didžiąją sceną?

Nežinau, kas dieną zujo nutolusioje Šiaurinėje scenoje, tačiau tikrai žinau, jog stipriausi vakariniai pasirodymai vyko būtent ten. Medžių apsuptyje sukosi labai jauki ir vakarui tinkanti muzika. Arba atvirkščiai – šėtoną kada nors prisišauksiantys performansai. Pušyne vietos buvo visiems – neofolkui, lotynų Amerikos pakratūškėms ar iš Šiaurinės scenos išaugusiai  elektroninei muzikai. Tuo tarpu Didžiojoje ir pagrindinėje scenoje kažko įdomaus taip ir neįvyko. Bet tai tik skonio reikalas.

Apžvalgą pradėjus nuo srutų reikia pereiti prie gerų dalykų. Nors aktyvi festivalio programa prasidėdavo vakare, tačiau įtemptas grafikas beveik nekliudė pamatyti iš esmės visus asmeninius favoritus. Jeigu penktadienį tokiais tapo vėlų vakarą itin daug triukšmo kėlę austrai The Devil And The Universe, tai šeštadienį, kaip ir buvo galima tikėtis, stipriausiai rodėsi ironijos, sarkazmo ir avantgardo meistrai IR VISA TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU. O Alina tegul važiuoja į Karklę kartu su “Perkūno Sakme” ar kaip jie ten dabar vadinasi…

Daugumai lankytojų muzikinis fonas užima antrą ar net trečią vietą. Tokiems taip pat buvo ką veikti. Futbolas, tinklinis, šaudymas iš lanko ir net žūklė… Paskaitos, kino filmų peržiūros ar prie rekonstruktorių rengiamos žaidynės vyrams, kuriose tiesiogine to žodžio prasme plyšo kelnės keldamos juoką kasas susipynusioms merginoms. Visko buvo. Tik laiko vos dvi ar trys paros.

Po žaidimų privalu užkąsti ar išgerti. „Tik gero Alaus“ mėgėjai galėjo pasijusti it mažesnėje alaus šventėje. Kiek ten rūšių buvo? Aš suskaičiuoju bent dešimt. Tvirto plastiko bokalai ar vieną suaugusiųjų žaisliuką primenančios peleninės tik įrodo, jog ekologija ir švara organizatoriams nėra vien tik tušti žodžiai.

Priekaištai festivalio virtuvei? Ne šį kartą. Skanu, pigu ir daug. Sakot, kad nebūna taip? Aišku būna. Net tūlą Kultūrnamio vyr. redaktorių, Depeche Mode ir vegetarizmo praktikantą, tenkino vegetariško maisto pasiūla. Mano, aršaus visaėdžio organizmą šildė puikiai lauko virtuvės sąlygomis suklijuoti troškiniai už palyginus juokingą kainą.

Summa summarum, važiuokite į festivalį su vaikais, močiutėmis, kaimynais, bendradarbiais. Pasiimkite katinus, šunis, papūgas, driežus, pitonus ar dėžutę sliekų. Vietos užteks visiems. Tai vienas iš nedaugelio festivalių, kuriame būti tiesiog gera. O taip pat įmanoma pailsėti, nes įkyrios mergaitės odinėmis striukytėmis nekvaršina rūkančiųjų galvų siūlydamos paspaudyti planšetinius kompiuterius.