Ši vasara festivalių lankytojams buvo kaip niekada dėkinga ir gausi. Net didžiausias snobas festivalį galėjo išsirinkti sau pagal stilių, gyvenimo būdą ar dar pagal bala žino ką. Didesnio mainstrymo ir radijo stočių topų mėgėjai praėjusį savaitgalį jau trečią kartą rinkosi į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kur stovintį mūsų prosenelių paveldą drebino, maždaug, dešimties tūkstančių festivalyje “GRANATOS LIVE” paūžti nusiteikusių žmonių minia. Smalsumas šiemet nugalėjo ir mus, todėl pasikrovę fotoaparato baterijas išjudėjome Rumšiškių link. Tik šį kartą ne po senovinį miestelį pasivaikščioti, o paklausyti, kas gi naujo populiariosios muzikos kloduose.

Prognozės bylojo apie prastą nuotaiką „dėka“ nekokio oro, tačiau tiek to liūdesio ir tebuvo matyti. Draugiški organizatoriai, draugiška buvo ir apsauga. Rūškanais veidais tą dieną Rumšiškėse vaikščiojo nebent viskuo nepatenkinti vyresnio amžiaus tipai, kuriems renginių savaitgalis savame kieme primena marą.

Tačiau vos tik atvykus iš toli matyti buvo tik galingi palapinių miesteliai, o lankytojai iš savo gūžtų rangėsi gana vangiai. Aišku, priežastį tam davė gan smarkiai žolę į purvą vertęs lietus. Kaip pasirodė vėliau, vienatve teko džiaugtis neilgai. Įsibėgėjant programai, padidėjo ir žmonių skaičius greta pagrindinių veiksmo vietų. O tai paneigė bet kokias išankstines prognozes apie „Bliuzo naktų“ sindromą, kuris pareiškia vien tik pasisėdėjimais prie palapinių ir didesnio intereso stoka festivalio atlikėjams.

Kaip apibūdinti festivalio grupių ir atlikėjų sąrašą vienu sakiniu? Su nostalgija žvelgiančių ir savo šlovės valandą išgyvenusių praėjusiame amžiuje atlikėjų čia nebuvo. Lygiai taip pat festivalyje nebuvo ir lėkštų pop artistų, kuriems gyvi instrumentai neegzistuoja. Festivalio muzikinė koncepcija – lengva, tačiau kokybiška populiarioji muzika. Dar kitaip tariant – tai, kas ant bangos. Toks tad būtų tas sakinys.

Tęsiant apie muzikinę programą matyti, jog už šią dalį atsakingi asmenys padirbėjo iš peties. Apie kiekvieną atlikėją atskirai kalbėti būtų beprasmiška, todėl paminėsiu tik tuos, kurie paliko didžiausią įspūdį. Arba ne.

Fantastišką pasirodymą esamiems ar būsimiems gerbėjams dovanojo Jessie Ware. Panašu, kad praėjusių metų gale singlą „Say You Love Me“ išleidusi atlikėja jau galutinai pelnė Lietuvos klausytojų simpatijas. Tai liudijo minėtos dainos priedainį traukianti minia klausytojų ir žiebtuvėlių bei telefonų jūra. To paties nepasakyčiau apie vieno iš skambiausių festivalio vardų Månsą Zelmerlöwą, kuris, mano kukliu įsitikinimu, atrodė silpnai. Pertraukas tarp dainų lydėjo „kaip mano gyvenimas pasikeitė po …“ stiliaus sakiniai. Viena yra paruošti nepriekaištingą trijų minučių šou televizijos ekranams, o visai kas kita atstovėti valandos laiko programą, kurios negelbėjo net pažįstamų dainų coveriai. Net visų ilgai lauktas „Heroes“ suskambėjo silpnai.

„Skempai galėtų būti gera grupė, bet jie varo popsą.“ Tokia įžanga į sceną žengė iš visų festivalio atlikėjų ilgiausiai egzistuojantys, tačiau anaiptol nesenstantys „Skamp“, kurie nukėlė atgal į 2002 metus, kuomet šių eilučių autorius be gailesčio trynė albumą „Skempinligė“. Tačiau kas ta nostalgija palyginus su unikalaus balso savininko Artūro Žabo pasistaipymais scenoje. Kolektyvo „Beissoul&Einius“ pasirodymas – lyg šiuolaikinėje scenoje atgimusio Fredžio Merkurio šou. Tikrai. Ne dėl balso. Dėl charizmos. Nors balsas be galo stiprus.

Pasibaigus pagrindiniams koncertams, eilinį kartą „davė“ lietaus, kuris neišbaidė susirinkusių paklausyti humoreskų meistrų pavadinimu „Baltasis Kiras“. Po vėliau sekusių asmeninių favoritų „Submotion Orchestra“, kurių muzikoje susipina viskas, ką sudėti galima į lopšinę, sekė poilsis prieš šeštadienio programą, kuri intrigavo ne ką mažiau.

Pirmos dienos galeriją žiūrėti ČIA.