Nedaug pasaulyje yra grupių, kurias žinotų nuo kiemo marozo iki kaimo močiutės. Su kaimo močiute gal truputį ir persistengta, tačiau tai, ką per daugiau nei keturiasdešimt metų padarė roko muzikai kintantis australų penketas su amžinai jaunu Angus Youngu, yra nepakartojama ir verta vadovėlio. Apie „AC/DC“ žino visi ir tikrai dauguma juos girdėję. Arba meluoja. O meluoti reikia, nes neaišku kokioje visatoje turi gyventi, kad nepaniūniuoti bent jau „Highway To Hell“, „Thunderstruck“ ar „T.N.T.”.
Per savo gyvavimo laikotarpį „AC/DC“ tapo viena iš kertinių roko muzikos sijų, tačiau tuo pačiu ir didele korporacija, kurios prekinis ženklas, drįsčiau spėti, yra geriausiai parduodamas muzikos pasaulio atributas (tai viena iš nedaugelio grupių turinti savo, nors ne kažkokio, alaus liniją). Tikrai ne kiekvienam pavyko sukurti tokią verslo imperiją „ant trijų akordų”, o prekinio ženklo sėkmę liudijo ir šių metų liepos 25 dieną prie „Stadion Narodowy“ Varšuvoje susirinkusių gerbėjų minia, iš kurios kas „pusantro“ žmogaus buvo pasipuošę grupės marškinėliais ar velniškai brangiais mirkčiojančiais ragais, kuriais prekiauti stadiono prieigose ryžosi ir vietiniai biznio pradininkai šitaip nutraukdami dalį pelno nuo turtingo australiško prekinio ženklo.
Taip atrodė apšildanti grupė
Kaip sutikti vieną sėkmingiausių roko muzikos grupių pasiruošė lenkai? Reikia pasakyti, kad šūdinai. Daug chaoso prie arenos, vienuolika įėjimų iš kurių patekti į vidų galima bent pro tris. Prieš koncertą gauni laišką, kad įėjimas dešimtas, ant bilieto pažymėtas trečias, o iš tiesų įleidžia per ketvirtą. Aplink stadioną paklaidžiojus gerą kilometrą pagaliau išėjome iš labirinto ir žliaugiant solidžiam lietui su žaibais (!!!) šiaip ne taip patekome į stadiono vidų, kurį architektai suprojektavo tiesiog išmoningai – su esant reikalui išskleidžiamu brezentu virš galvų. Tiesa, panašu, kad į vadinamą „inner barrier“, kurį sau galėjo leisti buržujai, kokiu save laiko teksto autorius, buvo įleidžiami visi net su pigiausiais bilietais, kas man suvokiama kaip rimta logistikos klaida. Tačiau koks skirtumas, svarbiausia juk koncertas.
Pusvalandis po septynių ant scenos pasirodė apšildantys „Vintage Trouble”. Ir tai, gerbiamieji, buvo tikrai stiprus pasirodymas. Grupė alsavo sena gera 70 – ųjų dvasia. Charizmatiškas vokalistas plaukė per minią, demonstravo savo gausų šokių judesių arsenalą, ragino pajudėti, būti draugais ir tarp dainų naudojo folkloru tapusį klišių rinkinį, ko nebus galima pasakyti apie pagrindinius vakaro kaltininkus. Pasirodymas smarkiai vykęs, tačiau didelis pagrindinės grupės vardas neleido sukti garso „ant pilno“, todėl ir apšildančiųjų pasirodymas nebuvo toks, kokio norėtų pati grupė ar grupės gerbėjais po koncerto tapę klausytojai. O dar pridėjus tą keistą daugiau nei pusvalandžio vėlavimą… Vis dėlto, tikiuosi, kad ateityje šį kolektyvą dar teks pamatyti pagrindinės grupės amplua, o ne kuklioje apšildančiųjų rolėje.
Iš čia koncertą stebėjo pasiturintys
Dar keturiasdešimt minučių laukimo per kuriuos skambėjo bent penki “The Rolling Stones” gabalai. Matyt, kitų dinozaurų būsimo turo koncertas nusimato ir Lenkijoje. Lygiai 21:00 vietos laiku, kaip buvo žadėta, prigęsta šviesos ir kaip įprasta pinigingiems superstarams prasideda galingas intro. O jo metu rodomas filmukas apie išsilaipinimą mėnulyje ir kaip ten Neilas Armstrongas randa „AC/DC“ logotipą. Efektyvu. Filmuką užbaigia fejerverkai ir iš po dūmų skraistės pasigirsta puikiai pažįstamas Angus Youngo garsas. Tačiau panašu, jog po tiršta dūmų uždanga pasiliko ir dalis kokybiško garso. Bent jau per pirmą gabalą, kuris tiesa pasakius, buvo toks pat, kaip ir šimtas kitų. Antru numeriu ėjo „Shoot To Thrill“, kurio tekstą prisiminiau tik ant šiek tiek raiškesnio priedainio. Tautiečiai garsą keikė nesustodami, tačiau iš mano stovėjimo pozicijos jis atrodė toks, sakykime, pakenčiamas. Išvada viena – stadionas koncertams tinkamas tiek pat kiek ir mūsiškis „Siemensas”. Prasta akustika net ilgamečiams garso profesionalams yra it peilis į nugarą. Negelbėjo nei sava scena, nei sava aparatūra. Reikėjo, turbūt, ir savo stadioną atsivežti. Jeigu už sausus drabužius architektus reikia pagirti, tai už akustiką verta užmušti.
Greta garso kritikos reiktų konstatuoti ir medinės publikos faktą. Prieš koncertą nedrąsiai tikėjausi tikro pragaro, tačiau viskas atrodė lyg santūriame įmonės baliuje. Daugiau judantys jautėsi taip, lyg po kiekvieno aktyvesnio judesio turėtų atsiprašyti savo kaimyno, kuris nedrąsiai lingavo galvą pagal taktą. Kol lenkai rodė perdėtą santūrumą, ant scenos susirinkusi kompanija kūrė šou pagal visus standartus. Senukai parako turi ne tik patrankoms per “For Those About To Rock (We Salute You)”, tačiau gaila, kad scenografija šiek tiek priminė iki smulkmenų sustyguotą spektaklį, nuo kurio nukrypti griežtai draudžia scenarijaus autorius. Tai, kad grupė pavargusi, matėsi iš pusminutinių pertraukų tarp gabalų, kurių metu ant scenos kažkokius gyvybės ženklus rodė tik šviesos. O ir tos judėjo vangiai. Tačiau pamirštant tas nuobodžias poilsio sekundes, per kurias ir gerbėjams galima buvo užsirūkyti, viskas atrodė stipriai. Angus Youngas vis dar toks pat, Brianas Johnosas cypia ne ką prasčiau, o kur kiti nariai? O kiti nariai kaip visada sudaro solidų pagalbinį trikampį prie būgnų komplekto. Viskas taip pat tik trikampio nariai pasikeitę. Vienam ilgi rokenrolo metai atsiliepė sveikatai, o kitam kritę solinio albumo pardavimai taip kirto per nervus, jog panoro užversti savo vadybininką. Tiesa, juoką gali sukelti ir tai, kad šiame ture ilgamečius narius pakeitę muzikantai net atidesnį faną priverstų suabejoti rokiruotėmis grupėje.
Stebint šou kilo klausimas – kažin ar apskritai įmanoma atlikti „Let There Be Rock“ ar „Whole Lotta Rosie“ keturiasdešimt metų ir vis dar jausti kažkokį malonumą. Pabandykite suburti grupę ir šimtą kartų atlikti tą patį gabalą. Turėtų įkyrėti kaip „Radioheadų“ Thomui Yorkui, kuriam po „OK Computer“ gitara pradėjo kelti konvulsijas. O čia kalba sukasi apie tūkstančius atkartojimų. Tūkstančius tų pačių dainų kas trečią vakarą. Panašu, kad pinigai, o ne nuoširdi meilė gastrolėms „chebrą“ vėl suburia naujiems įrašams bei turams, nes po tiek laiko muzika tampa tuo pačiu, kas konvejeris gamyklos darbuotojui. Bet nieko čia keisto, taip jau nutinka.
Du gyvybiškai svarbūs ansamblio elementai
Koncertas buvo geras, sentimentalus su nemažu skaičiumi įvairių žaisliukų, pirotechnikos bei krūva dar visokio vėjo, kuris būdingas roko muzikos mohikanų pasirodymams. Pasirodymas atšlifuotas iki menkiausių smulkmenų, dainų sąrašas (visas grojaraštis: http://www.setlist.fm/setlist/acdc/2015/stadion-narodowy-warsaw-poland-33f61879.html) nesikeičiantis viso turo metu tiek su senais gabalais, tiek su mažiau žinomais naujais. Tačiau… Man, kaip senam grupės koncertų fanui, tai priminė nuo 1991 metų nesikeičiantį braižą. Grupė, kaip areninio roko klasikai, smarkiai stagnuoja jau gerą ketvirtį amžiaus, tačiau ką čia besistengti, kai žinai, jog pateikus net ir pusėtiną produktą bus „sold outas“. Grupės narių amžius taip pat nebe tas. Šešiasdešimtmetis Angus Youngas – jau nebe tas penkiasdešimtmetis (!!!) jaunuolis, todėl publika nepamatė ir tradicinio striptizo, kurį vainikuodavo apatiniai su valstybės vėliava ant subinės. Subrendo, matyt. Kontakto su publika beveik nebuvo, tačiau aš nematau tame problemos. Kam reikalingos klišinės frazės ir dirbtinis nuoširdumas? Man nereikia. Kitiems, kaip supratau, to trūko ir tautiečiai neatsargiai svaidėsi epitetais “pasikėlę”, “arogantiški” ir panašiai.
„Once in a lifetime“ yra pats tiksliausias išsireiškimas apibūdinti asmeninį santykį su „AC/DC“. Ar važiuočiau antrą kartą? Turbūt ne. Per dešimt metų aktyvaus domėjimosi muzika „AC/DC“ patyliukais nuėjo į periferiją, kurioje liko tik gražūs atsiminimai ir kartais vakarėliuose įjungiami gabalai smagiam patrypčiojimui su kolegomis. Koncertas priminė puikiai surengtą renginį be jokios intrigos. Panašu, kad ieškoti naujovių jie nebesistengia ir nuo prieš keturis metus vykusių gastrolių naujovių paieškoms laiko nebuvo skirta. O kam? Sukeisk tris akordus vietom, išleisk albumą ir dar vienas milijonas. Aišku, kad už šiuos žodžius žilagalvis fanas man pagrūmotų kumščiu, tačiau tenka pasakyti – laikas pasitraukti, palikti gražią legendą ir užleisti vietą jauniems. Arba pavirsit skorpionais… Sakau tai iš savanaudiškų paskatų, nes norėčiau sulaukęs garbaus amžiaus savo anūkams su pasididžiavimu pasakoti – mačiau paskutinį „AC/DC“ koncertą Europoje.
