Praėjo jubiliejinės dešimtosios „Sūpynės“ todėl, kol visi dar tikrina facebook renginį ieškodami pamestų daiktų ar draugų, nuomonę apie šį savaitgalio vakarėlį skubu reikšti ir aš.

Nors renginio komunikacija, kaip visada, buvo minimali, atrodo, jog šiemet „Sūpynės“ sutraukė netgi didesnio žmonių dėmesio nei pernai (nors dėl skaičių nesu tikra, vertėtų pasiklausti). Padaugėjo svečių iš užsienio, kuriems atskleisti Pakretuonės miško paslaptį veikiausiai padėjo geri pernykščiai atsiliepimai Resident Advisor ar užsienyje gyvenančių tautiečių rekomendacijos. Taigi taip po truputį, dalinantis iš lūpų į lūpas, renginio gerbėjų būrys plečiasi.

Nors pirmieji festivalininkai susirinko dar trečiadienį, tikroji „pekla“ prasidėjo penktadienį, kai užsikūrė visos keturios scenos, startavo seminarai ir ant scenos užlipo pirmieji renginio headliner’iai.

Atvykę patekome tiesiai į įvykių sūkurį pagrindinėje scenoje, todėl greit apžvelgę kitas erdves, iš Daugiau beveik nebesitraukėme: juk tą vakarą garso takeliu rūpinosi svečiai iš Boiler room’o Ryan Elliot ir Ben Klock bei amerikietis Function, kuris paryčiais reiverius nustebino itin stipriu techno. Po kitas scenas išsiskirsčiusiems ar apie miegą pradėjusiems galvoti žmonėms neliko nieko kito, kaip tik plūstelti atgal į didžiąją sceną.

Buvo smalsu, kaip lankytojai pasitiks festivalio naujovę: dieninę meno ir paskaitų programą, kuri, anot programos kuratorės V. Stepanovaitės, turėjo pakeisti kiek pabodusią dirbtuvių festivaliuose koncepciją. Pasirodo, ši idėja pasiteisino: daug žmonių pasirinko susipažinti su kūrėjo dirbtuvėmis.

Penktadienį paskaitos sukosi apie vizualumą – Luko Šalnos festivalių fotografijas, Rimo Sakalausko video mapping’ą bei Laimono Zako (Glitchr) būdus deformuoti socialinius tinklus. Šeštadienį į pagrindinį foną išėjo elektroninė muzika: pirmasis pasirodė garso menininkas Vytis Puronas, smalsaujančiai miniai parodęs, kaip muzika kuriama pasitelkus ne skaitmeną, o analoginį modulinį sintezatorių. Paskaitos gale žiūrovai galėjo apžiūrėti ir Purono kolegų pasigamintus DIY sintezatorius. Laidelių apsuptas ir kukliai šypsantis elektronikos kūrėjas prisipažino, kad toks dėmesys nėra jam įprastas: esą daugiau laiko praleidžia vienas su savo aparatu nei bendraudamas su žmonėmis. V. Purono garso sintezės valandai pasibaigus sekė dar vienas žavus pasirodymas, kurio metu beatbox asas GON parodė, kaip muzika gali būti konstruojama gyvai, apipinant žmogaus skleidžiamus garsus įvairiais efektais.

Po švedų analoginių mašinų „Elektron Machines“ pristatymo, atėjo laikas ypač daug dėmesio susilaukusiam Lietuvos elektroninės muzikos atstovų susirinkimui, kuriame jie dalinosi savo mintimis, ką reiškia būti artistu, (didžėjumi, prodiuseriu, gitaristu ar vokalistu) kokios yra savęs atradimo ir pateikimo galimybės, kaip išpopuliarėti ne vien Lietuvoje bet ir užsienyje, kada jau laikas viešinti savo darbus. Šioje diskusijoje dalyvavo tokie apie muzikinę sceną besisukantys žmonės kaip seniai ir puikiai visiems žinomi IJO, Vaiper, Moon Disco, Mantas T ar Žilvinas Roads, jaunosios kartos kūrėjas Fingalick, į užsienius taikantys Saulty ir Darius Vaikas, „gyvo“ skambesio atstovas Gintas Rožė bei tamsesnės muzikos megėjai Vaidotas Ambrozaitis ir Paulius Ilius. Diskusijos vedėjai – Loranas Vaitkus ir Daina Dubauskaitė – nesibodėjo užduoti atvirų klausimų, dalyviai pateikti nebanalių atsakymų, o klausytojai – klausti, pertraukti, pasigirti savais pasiekimais ar nesutikti.

Kone dvi valandas trukusį pokalbį vainikavo kelių „būsimųjų artistų“ kūrinių perklausos ir vertinimai. Pasirodė, kad kiek pritrūko aštrumo tuose komentaruose, tačiau, gerai pagalvojus, turbūt to ir nereikėjo – te pagyrimai iš „Sūpynių“ artistų paskatina toliau populiarinti savo muziką, o ne slėpti ją giliausiame kampelyje.

Grįžtant prie pačių pasirodymų – šeštadienio dieną įstrigo lietuvaičių Mesijaus su Munpauzen ir Darbo Džiaugsmai pasirodymai, nuliūdino labai trumpai grojęs Obšrr. Pirmieji pristatinėjo savo naująjį albumą, kuris tarp absurdo ir genialumo svyruojančiais žodžiais bei iki gyvo kaulo į smegenis įsirėžiančiomis melodijomis šį sezoną „užkrėtė“ muzikos mylėtojus. Antrieji įsiminė už žaismingą, vasarišką ir saulėtą skambesį bei aštrias ir taiklias frazes, o trečiasis… Na, laukėm laukėm iki pat paryčių, kol jis užlips ant scenos, ryto prieblanda jau taip gražiai pakeitė naktį, prašvito ir….ir nieko. Obšrr, kurį šiaip jau laikau labai charizmatišku atlikėju, pagrojo gal kokį pusvalandį, pilkai ir be didelių jausmų, susipakavo ir išėjo.

Dar šeštadienio naktį Daugiau scenoje šėlo panelė Xosar. Tiesa, atrodė, kad daugiau maivėsi nei grojo, tačiau, kadangi bendrą įspūdį taisė jos tamsus ir raganiškas techno, rezultate nusprendžiau, jog Xosar būrė, o ne maivėsi. Beartėjant prie jos riešų šokio pabaigos, iš po stalo išlindęs Eric Clouter pradėjo dėlioti plokšteles pakeisdamas skambesį į kiek nuosaikesnį. Tuo metu, galima sakyti, prasidėjo techno Eric’o prasidėjo per tris scenas – daugiau, mažiau ar žemiau – koks skirtumas, po vidurnakčio jis aidėjo visur.
Smulkūs faktai nebuvusiems

• Sunku būtų įsivaizduoti kitą vietą šiam festivaliui nei Pakretuonės miškas: organizatoriai tai puikiai supranta, todėl iš tų samanų niekur nesitraukia. Tiesa, šiemet tam tikras erdvės perorganizavimas vis dėl to įvyko: Žemiau scena iš dešiniojo ežero kranto, persikėlė į kairįjį kraštą, o daugiatūkstantinis palapinių miestelis irgi pasuko ta kryptimi, tad apie įprastai ramesnę ir tykesnę Mažiau sceną pradėjo suktis daugiau žmonių.
• Festivalyje pirmąkart į kitą krantą kursavęs keltas nepasiteisino, mat keltis gyventi į miško vidurį toli nuo scenų, barų ir dieninės programos žmonės nenorėjo.
• Labai maloniai nustebino draugiškai nusiteikę savanoriai ir apsaugos tarnyba. Ko gero dar nesu mačiusi tokių mandagių, kone nepastebimų apsauginių. Atrodo, jog jų nė nebuvo, tačiau apsižvalgius aplink vis paaiškėdavo, kad iš tiesų apsauginis stovi kažkur greta ir yra pasirengęs dirbti, jei tik prireiktų.

Pabaigai: nors nesu visiška „Sūpynių“ senbuvė, per penketą dalyvavimo festivalyje metų galėjau stebėti, kaip jis nepaskubom, nepriešokiais, o tolygiai vystėsi ir augo. Manau dabar jau galima drąsiai sakyti, jog minimal.lt komanda sugebėjo užkelti „Sūpynes“ ant aukščiausios lietuviškų (ir visos rytų Europos) festivalių kokybės laiptelio ir tapti savotiška tradicija, kaip kokie Naujieji metai, kai po įvairiausius miestus ar šalis išsibarstę, darbuose paskendę draugai susitinka. Juk „Sūpynių“ praleisti nevalia, o po jų nors ir tvanas.“ Todėl jaučiu pareigą padėkoti organizatoriams, už gražų renginį, kuriame išties padaryta viskas, kas buvo jų rankose: apgalvota tiek muzikinė, tiek meninė programa, išnaudota bei estetiškai apipavidalinta erdvė, scenos, užtikrintas patogumas ir saugumas festivalio teritorijoje, pasirūpinta, kad dalyviai sužinotų apie visus pokyčius laiku.

Taigi, festivalio brand’inimas  „best kept electronic music secret“ pataiko tiesiai į dešimtuką: tokie renginiai, kur komercija, komfortas ir idėja kartu puikiai sudera yra labai reti.