Rasabasa, kaip daugeliui turbūt yra ne paslaptis – nusistovėjusius pop standartus laužanti grupė. Nors, kad tai yra pop grupė, bent Lietuviškam kontekste – etiketė tokia tikrai nesiklijuoja. Pastaruoju metu jie iš vis nekoncertuoja. Vietoj naujo albumo kepa vieną už kitą geresnius video-singlus. O atostogoms vasarą rinksis Norvegijos kalnus.
Tad apie visa tai ir dar linksmesnėmis temomis draugiškai pasišnekučiavome su grupės (ne)lydere Rasa Bubulyte. Kuri kadaise laimėjo „Dangaus“ realybės šou, buvo praminta Rasele ir kaip prizą gavo galimybę studijuoti Liverpool‘io Performing Arts Universitete. Ten ji ne tik turėjo pamoką pas Paulą McCartney, bet ir šauniai studentavo. Taipogi ji neatsimena, kad kai buvom klasiokai, su manim laimėjo pirmą (!) vietą klubinio šokio konkurse.
Skaitykit jaukiai ir smagiai, nes interviu gyvas, spalvingas ir kaip niekad nuotaikingai žaižaruojantis. Nes juk vasara!..
Labas, tai kaip sekas?
Pokalbio telefonu metu teigei, kad Jūs iš vis nekoncertuojate ir neplanuojate to daryti. O mes juk taip jūsų pasiilgę… Papasakok KODĖL?
Na, mes nekoncertuojme jau apie metus. Dabar dirbame studijoje ir kuriame naujas dainas. Kai jas įrašysime, tada ir pradėsime koncertuoti.
Tai pala, jūs turite du EP ir vieną albumą – visai pakankamai medžiagos, kad išlyst karts nuo karto į lempų ir prožektorių šviesą.
Taip, du EP, o ten tas vienas albumas… Na, mes patys nelaikom jo albumu, nes tai buvo tiesiog mano diplominis darbas. Na, ir kas gavosi, tas jame ir buvo sudėta (šypsosi).
Prieš metus gana intensyviai koncertuodavome ir turėjome set’ą, kurį ir sudarė daugiausiai dainos iš tų dviejų EP bei albumo. O kai daug koncertuoji, neturi laiko sukurti ko nors naujo, sunku susikaupti kūrybiniam darbui.
Idėjų mes turim labai daug. Palengva atsirinkinėjame, žiūrime, kas mums labiausiai patinka ir tai įrašome bei… Sukuriame klipą! Viskas vyksta labai natūraliai – toks darbo procesas mums labai patinka.
Kalbant apie albumą, galiu pasakyti paprastai – žiurime į jį labiau kaip į galimybę, bet ne prioritetą. Negalvojame, kada jį išleisime: dabar, po metų ar dviejų. Koncentruojamės į naujų dainų ir video kūrimą. Mus šis procesas žavi – taip susipažįstame su naujais žmonėmis, aš pati atrandu daug naujų dalykų, įgyju žinių.
Papasakok apie grupę; kiek joje žmonių, kas tai per žmogai iš kur jie ir t.t.
Mes esam keturiese…
Toks branduolys buvo nuo pat pradžių?
Ne, iš pat pradžių buvom penkiese. Dabar mes grojame be bosisto – būgnininkas, du gitaristai ir aš.
Gitaristai… Na, taip juos vadinu aš. Bet jie groja ir sintezatoriais, prodiusuoja, aranžuoja… Tarkim, kai mes dirbam, tai Bjorn ar Snorre sukuria kokią nors muzikinę idėją, tuomet persiunčia kitiems, aš sugalvoju melodiją ir žodžius.
Arba būna taip, kad idėja gimsta man, o jie (Snorre, Bjorn) padaro aranžuotę. Visą galutinį darbą atlieka Snorre. Ir mūsų dažnai klausia, ar grupėje nebūna taip, kad kiekvienas muzikantas būtinai nori įdėti savo įnašą. Bet to mes niekad nedarome, nieko nekišame per prrr prrr prievartą (juokiasi).
Girdėjau, kad Snorre pas jus yra didžiausias šutkorius ir zavadyla…
Snorre turi puikų humoro jausmą ir yra racionaliausias, ir grupės lyderis esu ne aš (nusikvatoja). Jis yra tas žmogus, kuris sujungia visų idėjas, visada užbaigia dainą ir daro jos suvedimą. Manau, be jo būtume kiek pasibarstę. Bjorn irgi labai juokingas, bet didžiausias juokintojas yra Sindre. Priešingai, aš iš vis nemoku juokauti, bet jie visad iš manęs juokiasi.
Tu esi žmogus orkestras…
…NE! (nusikvatoja)
Būdama mano klasiokė dalyvavai šauniausiųjų konkursuose. Kadaise laimėjome kartu šokdami pirmąją vietą klubinio šokio konkurse, kuris vyko Utenos 1-mos vidurinės mokyklos aktų salėje. Tada prasidėjo “Dangus” realybės šou, Liveroolis, Norvegija, kol galiausiai “Rasabasa”. Kaip visa tai įvardintum; nenutrūkstamu nerimastingumu, energijos pertekliumi, neišmatuojamu kūrybiškumu ar tiesiog ieškojimu savęs?
(kvatojasi) Nu, taigi va matai, mes susitikom ir aš tau jau suplanavau, kaip kas bus. Nežinau, kaip visa tai pavadinti. Ai, tiesa, mane seniau vadindavo Irisiuku ir Spirgu. Bet to klubinio šokio konkurso, kurį paminėjai, tai net neatsimenu! Labai juokinga!
Aš asmeniškai labai mažai (galima sakyti iš vis nieko) nežinau apie “Dangaus” realybės šou virtuvę. Kaip tau ten viskas klojosi? Viena pažystama sake, kad realybės šou visi vienas kitam lipa per galvas ir labai įnirtingai ir intrigaliai į tai žiūri. O tau kaip visa tai praėjo ir kaip manai ko pasėkoje pavyko nugalėt?
Šiemet 10 metų nuo „Dangaus“ – jubiliejus!
Šiaip prisiminimai geri, nes pas mus va kaip tik nebuvo to lipimo per galvas. Nežinau, kodėl, gal, kad žmonės buvo būtent tokie, formatas buvo kitoks, gal, kad toks šou vyko pirmą kartą. Ir man, na už kitus negaliu pasakyti, bet man noro būtinai nugalėti nebuvo.
Aš ėjau tam, kad įgaučiau patirties ir pažiūrėčiau, kaip viskas vyksta. Nes realiam gyvenime per tokį trumpą laiką būtų sunku gauti tiek eterio ir patirties televizijoje. Kaip man finale buvo: prieš mane scenoje pasirodė Augustė, o jos šokėjos iš karto (po reklamos) turėjo šokti ir mano pasirodyme, tik jau su kitais drabužiais. Jos turėjo persirengti, viskas turėjo būti pakeista labai, labai greitai…
Prodiuseriai sako – perkeliam pasirodymą, kas reiškia, jog keisti reikia ir balsavimo telefonu numerį, o balsavimas jau prasidėjęs. Sakau: „Ne!”. Nes galvojau, kad tada viskas susibalamutins: žiūrovai susipainios balsuodami ir t.t. O eteris tiesioginis, reikia spręsti greitai! Prodiuseris sutiko, ir aš tada iš vienos arenos pusės per visą, visą areną bėgte pasileidau į kitą su savo tais, žinai, visokiais undarokais (krizena) ir kartu su visom šokėjom, kurios nesuprantu kaip sugebėjo persirengti – uuužžžt į sceną – prilėkiau prie mikrofono ir tik, tik užgrojo muzika aš (įkvepia giliai orą – aut. past.) – uždainavau (nusikvatoja). Tai va, tai buvo didelis stresas, bet gera patirtis.
O kaip tu pakomentuotum tą Andriaus Mamontovo žymųjį pasakymą apie realybės šou „žvaigždes“ ir spindesį, kuriame jis teigė, kad ten neįmanoma tapti tikra žvaigžde, nes viską sudiriguoja prodiuseriai, o tu esi tik pieška. Nors kita vertus, ką tu dabar turi, tai savo rankomis pasiekei, tiesa?
Na, mane po realybės šou visi vadino Rasele, nes toks įvaizdis man buvo sukurtas. Nors aš šiaip nesu Raselė: nei iš charakterio nei šiaip – na gi pats matai (nusijuokia). Pasibaigus šou, kiekvienas pasirenka, kaip ką daryt – visi yra suaugę žmonės. Kas važiuoja po kaimus koncertuot, kas į televiziją eina, kas kuria savo muziką. Žinoma, dabar turbūt yra sutartys, kurios, ko gero, yra žvėriškos, bet bent man “Danguj” to nebuvo. Na, pagal sutartį kelis metus negalėjau atsisakyti pasirodyti tam tikruose renginiuose, tačiau aš tuos metus praleidau Liverpool’yje ir mažai kur dalyvavau.
Papasakok apie studijas Liverpool’yje. Manau tai buvo neišdildoma patirtis tiek žinių bagažo praturtinime, tiek linksmose barakų šėlionėse, tiek Liverpool’io Pubų vakaruškose. Tiesa?
Na, tai va aš labai norėčiau padėkoti tiems ar tam, kuriam kilo idėja nugalėtoją siųsti į Liverpool’į. Mes juk ilgai nežinojom, koks bus tas prizas!
Liverpool Institute For Performing Arts – taip vadinasi institutas, kurį globoja, lanko ir kuriame kartais skaito paskaitas Paul McCartney. Ir aš net turėjau pamoką su juo! (šelmiškai nusišypso).
Autografą gavai?
Na, kaip… Aišku gali jį ten kaip nors pasigauti koridoriuj, bet iš esmės yra tam tikros taisyklės ir šiaip…
…ne fasonas
(nusijuokia) ne fasonas. Bet ta visa mokyklos aplinka yra tarsi burbulas, kuriame tu gyveni tarsi kiek atitrūkęs nuo išorės. Ten mokosi visi: ir dainininkai, ir aktoriai, šokėjai, apšvietėjai, įgarsintojai, ir scenografai… Žodžiu, ten studijuoja visi, susiję su scenos menais.
Yra sudarytos puikios sąlygos kooperuotis tarpusavyje. Pavyzdžiui, metų pabaigoje dainininkai ir muzikantai turi surengti 45 minučių koncertą – parduoti bilietus, išreklamuoti, surasti, kas papuoš sceną, įgarsins, apšvies ir t.t. Žodžiu, eini pas draugus ir klausi: „Galėsi įgarsinti mano koncertą?“ Atsako: „Galėsiu!“ ir t.t. O jų pagalba koncerte yra jų pačių baigiamasis darbas, kuris irgi vertinamas. Taip visi įtraukiami kolektyviniam veiksmui.
O pats Liverpool’is – nepaprastai muzikalus miestas ir namuose užsisėdėt nebūdavo kada, nes kiekvieną dieną buvo kur nueiti. Ir grodavo įdomios grupės, kurios Vilniuje, ko gero, nepagros. Ir šiaip, man patiko kultūrų maišalynė: tais metais, kai įstojau, pas mus mokėsi žmonės iš keturiasdešimties šalių.
Apskritai norėjau paklaust apie Rasabasa veiklą. Atrodytų, kad jūs viską darote itin rimtai, netgi perfekcionistškai, nes klipai ir singlai būna stulbinančios kokybės ir išdirbtumo. Tačiau visa kita, kaip rusai pasakytu „dlia liubitelia“ – anei albumo, anei jo pristatymo turo ar kažko panašaus. Tai visgi kas ta Rasabasa yra? Momentinių proveržių grupė ar rimtas projektas, kuris kažkada laimės… Euroviziją.
Taip, mes laimėsime Euroviziją! (kvatojasi)
Kalbant apie koncertus ir albumą, tiesiog darom tai, kas mums patinka ir ką norim. Pamenu, man dalyvaujant „Danguje“, tėtis padovanojo tokią „Rasos Bubulytės maldą kasdieninę“. Viena iš eilučių puikiai iliustruoja „Rasabasa“ veiklą: „Rasa eina nei pavėjui, nei prieš vėją. Rasa eina ten, kur ji nori!“
Mūsų nevaržo jokie kontraktai, turim savo studiją, kurioje galim groti kada norim ir įsirašyt ką norim. Nieks mums nieko neaiškina, nenurodinėja, ir niekam mes nesam skolingi. Žodžiu… Gyvenam gerai! (sukrizena)
Sakei nevaišktai į jokius renginius, nes tingi ar šiaip užsiėmus. Bet papasakok ką klausai? Tau patinka Bjork?
Na, kaip nevaikštau… Rudenį ir žiemą šalta, todėl man labiau patinka laiką leisti namie. Ateina draugai, man patinka, kai namuose yra svečių. Gaminamės skaniai valgyt, bendraujam, na ir visi kiti smagūs dalykai. O va vasarą jau kitap, tada jau einu LAUKAN! Terasos, parkai…
Ką per atostogas?
Kaip ir kasmet – važiuosim į Norvegiją. Planuojam vykti į tokią vietą tarp kalnų, kur upės, trobelė ir aplink – jokių kaimynų. Norvegai mėgsta poilsį gamtoje, tad daug žmonių tiesiog vaikšto po kalnus. Kartą sutikome keliautoją, kuriam buvome pirmi sutikti žmonės per septynias jo kelionės dienas.
Nors ir nevaikštai į tusofkes, bet tikiu turi tą tokį vieną koncertą, kuris tau nurovė stogą. Papasakok, koks gi tai buvo atlikėjas ar grupė ir kur, kada su kuo ir kodėl?
Na, ne tai, kad nurovęs stogą pasirodymas, kiek prikaustęs ir sužavėjęs savo lygiu tai buvo „The Locust“ šou, matytas Liverpool’io klube. Tokios muzikos kas dieną neklausau, bet taip kaip jie grojo, atrodė, kad jie – ne šios žemės gyventojai. Tikrai įspūdinga.O ką tikrai labai norėčiau pamatyti, tai Tom Waits koncertą!
Pabaigai klausimas vasariškas: kokia yra tavo svajonių šalis, kurią nori be galo aplankyti?
Aš visur noriu! Visur važiuočiau. Nevažiuočiau nebent tik ten, kur reikia daug skiepytis. Bet šiaip tai… Visur važiuočiau. (juokiasi)
Na, ok į Rusiją važiuotum?
Į Sibirą taip, važiuočiau.
Indija?
Važiuočiau.
Islandija?
Važiuočiau!
Žodžiu, ne tik skristum, bet ir važiuotum.
Jo, ir skrisčiau, ir visur važiuočiau! Man visur įdomu – Pietų Amerika, Australija… Į Kolumbiją labai norėčiau. Į visokias mažas šaleles. Laaabai norėčiau (kvatojasi). Visur skrisčiau ir visur važiuočiau!
BLITZ:
