Gal girdėjot, o gal ir ne, bet kovo viduryje, 14 mėnesio dieną, daugiafunkciniame ceche „Kablys“ jau trečius metus iš eilės siautė juodosios apeigos, kuriose polką trypė juodieji ožiai, užvadinimu „Armageddon Descends“. Trumpai pristatant šį renginį pasakytina, kad tai yra kone vienintelis Sostinėje gyvuojantis ciklas skirtas grynai black ir death metalui, ilgainiui, – ta prasme, jau antraisiais savo gyvavimo metais, – po savu sparnais priglobęs ir ekstremalios elektronikos atlikėjus.

Jau patsai pirmasis Armagedonas, nugriaudėjęs 2013 metų gegužę, tiesiog pavergė karštąsias „Kultūrnamio“ širdis. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir kai susiklosto toksai artimas santykis su kokia nors švente, tai kartu su jos organizatoriais (o šiuo atveju tai šauni šobla „Nekrokatarsis“) išgyveni tiek visą kas gera, tiek visą kas bloga. Ir štai įsivaizduokit vaizdą matyta šiais metais: koncertas jau pasibaigęs ir namolio traukiantiems juodvarniams koncerto organizatoriai dalina renginio plakatus. Tiesiog apninka liūdesys. Kodėl dar likę tų kokybiškai atspausdintų gražuolių? Bo suknistas „Kablys“.

Susidaro įspūdis, kad prie šio laivo šturvalo stojęs naujas kapitonas. Kitas vadas, kita ir tvarka. Įsivaizduokit kaip tvarkomi reikalai. Pasirodo prieš pat armagedono pradžią organizatoriams buvo pareikšta, kad „Kablin“ bus įleidžiami tik pilnamečiai.  Realiai tai reiškia, kad renginys praranda nemažą dalį lankytojų (už durų lieka ir jaunai atrodantys pilnamečiai, kurie į metalo koncertus nėra linkę pasigriebti asmens dokumentus), o kartu, suprantama, galim kalbėti ir apie piniginių įplaukų stoką.

Antra, pokyčiai „Kablio“ viršūnėse atsispindi ir apsauginių elgesyje. Jau kiek anksčiau, trumpo užbėgimo į šių metų „Speigo“ dūzges, atkreipiau dėmesį, kad kelių klubo apsauginių elgesys perlenkia lazdą – supraskit, tarsi duota jiems komanda vaikščiot po koncerto patalpas ir ieškot lengvų aukų: vos pamato kokį užsimerkusi padarą, – nesvarbu ar tai nuo socializacijos pailsėt prigulęs alaus mėgėjas  ar tiesiog į pasirodymą susikoncentravęs melomanas, – į akis kals diodų žybsnis ir pasigirs grasinimų tirada. Džiaukis, jei išsuksi priverstiniu pasimėgavimu dešimčia minučių gryno oro.

Žodžiu, sukosi tokie tai neprognozuojami mėšlo malūnai ir smardino renginio sėkmę. Vienok, kiek ten galima liūdnomis godomis dūsauti – pats laikas pakalbėti apie ką linksmesnio.

Pradėsim nuo to, kad kaip ir visada, šiemet armagedone smagiausia maltis buvo dėl puikios atmosferos. Sakyčiau, kad tai yra vienas labiausiai išgrynintų renginių Lietuvoje, kur pagal išgales apgalvotos net smulkiausios detalės. Pavyzdžiui, kiekvienais metais paruošiami puikūs plakatai ir skrajutės, prisištampuojama maikučių, pernai kolonėlės buvo padabintos kaukolėm, rūko smilkalai . Jėbus mato, jei organizatoriai galėtų sau leisti, tai kiekvienas renginio svečias būtų apdovanojamas bent medžiagine apyranke (realiai tai vištų kojų karoliais ar varnų kaukolių vėriniais).

Taip, dažnam koncerte stojus pertraukai tarp pasirodymų įsisiūbuoja jaukus bruzdesys, kai visur šmirinėja žmogystos, sveikinasi pažįstami veidai, skamba juokas būreliuose, aptarinėjamas ką tik nuskambėjęs pasirodymas, dalinamasi įspūdžiais su seniai matytais draugais. Tačiau kiek teko lankytis, spalvos armagedonuos ryškesnės, atmosfera svetingesnė, nuotaikos šventiškesnės. Matyti tai ir yra išdava to, kad organizatoriai viską daro su atsidavimu ir meile.

Laikas pakalbėti apie muzikinius renginio reikalus. O jie  tokie, kad vakaro programos pamatu buvo dvi scenos, – metalo ir elektronikos, – kuriose veiksmas vyko paeiliui. Kadangi žingsniuodamas į „Kablį“ negali nepraeiti pro Stepono gatvėje esanti “Šnekutį”, o nuodėmė būtų praleisti progą pasivaišinti tenykščiais cepelinais, tai į elektrinėmis fanfaromis padabinta armagedono atidarymą „Kultūrnamio“ komanda kiek pasivėlino ir į veiksmo vietą įsiveržė prieš pat pirmąjį pasirodymą metalo scenoje.

O joje savo išstojimui ruošėsi svečiai “Profanal” iš Italijos. Anie grajina mano širdžiai mielą senobinį švedišką death metalą ir, kaip paaiškės vėliau, iš visų tą vakarą grojusių grupių smagiausiai ir priskaldė malkų. Italus nuo pat pasirodymo pradžios lydėjo problemos su garsu. Tai dumble skęsta gitaros, tai atsijungia sėkmingai riaumojančios vokalistės, –  taip, jums nesivaidena, – mikrofonas, tai dar kas ten cypia ar fonuoja. Bet turiu pasakyti, kad mane šis techninis brokas, jei leisit taip išsireikšti, kaip tik papirko įžūliu nuoširdumu. Juo ir turėtų spinduliuoti grupė, kurios grojama muzika savo šaknis įleidusi į pankų kultūrą.

Armagedonai jau sunkiai įsivaizduojami be vienokio ar kitokio grupės “Luctus” įsikišimo, kurios pasirodymais galėjom mėgautis pirmuosiuose dviejuose festivaliuose. Šie metai irgi nėra išimtis. Luctusų lyderis Kommander Lu aka Simonas scenoje pasirodė su savo solo projektu Fuck Off And Die! Kad vieno žmogaus galvoje gimęs projektas scenoje įgytų kraujo ir kūno pavidalą, teko pagalbon pasikviesti keletą muzikantų – beveik visi sudaro vilniečių “Confession” branduolį. Ši šaika padrožė tiesmuko ir nelabai jaudinančio trešiuko.

Trečioji vakaro grupė? Mane jau ant akėčių kryžiuoja dėl to, ką aš esu pasirengęs drėbtelt apie juodaskvernius iš čekijos. Čia kalba eina apie festivalio publikos numylėtinius favoritus “Cult of Fire”. Kokis tai pervertintas reikalas yra šie čekai, kurie skelbiasi grojantys ezoterinį ar epinį black metalą. Galbūt kažką jie ten čekiškai savo žodžiuose giliau ir kapsto, bet apart viso sceninio įvaizdžio, kuris remiasi besiraitančiais smilkalo dūmais, ikonografija su induizmo deive Kali ir „kietesniu“ sceniniu garderobu, tai yra paprastas melodic black metalas, kur persistengiama su tremolo. Norit mistikos, paslapčių ir epiškumo? Griebkit tokios grupės kaip “Blood of King” demo „De Occulta Philosophia“.

Matau, mieli kolegos, kad žiovaujat, o dar net nepradėjom apie elektrončikus kalbėt. Tad apie likusias metalo scenos grupes greitai ir staigiai. Juodvarniai iš Norvegijos “Tortorum” tai tradiciniai juodvarniai iš Norvegijos, – išdažyti veidai, kiaulių galvos, – lydimi stipraus de javu jausmo. Paskutinės vakaro grupės iš Graikijos “Dead Congregation” irgi negalėjai chaltūra kaltint: lentos obliuotos su Achilo vertu nirštu, ale ir jie nepadavė tokio krauju atsiduodančio žalio faršo, kurį drabstė “Profanal”.

O apie elektrončikus blevyzgojant pastabėjimai būtų tokie. Jei pernykščiame armagedone elektronika buvo „egzotiškas“ bonusas prie metalo scenos, tai šiemet elektronikos atlikėjai dažno žiūrovo akyse  jau matyti kaip pilnavertis festivalio dėmuo.

Elektronikos scenos programoje dominavo noizas – “Pogrom”, “Hassok”, “Bizzare uproar”. Net ir toks klampesnėmis bei subtilesnėmis tamsos sklaidos metodikomis pasižymintis projektas kaip “Anemone Tube” savo pasirodymu privertė prisidengti ausis – sakyčiau, kad su garsu vietomis buvo tikrai persistengta. Pavyzdžiui, iš kolonėlių sklinda Tu-95 propelerių burzgimą primenantis drone‘as, o tai, žinia, toli gražu neprimena power electronics ar harsh noise būdingo plėšomos materijos skausmo aimanos, ale ausis veria it kalamas vinis. Ir ku daryt?

Aišku, viskas čia priklauso tik nuo organizatorių koncepcijos ir norų, bet elektronikos šventovę tokiame festivalyje įsivaizduočiau kaip užuovėją nuo tradicinės metalo scenos, kuri primintų tamsoje skęstančią šamano palapinę – fone skamba į kitus pasaulius gramzdinantis, pirmykščius instinktus prikeliantis dark ambientas, o štai kartais prasiveržia gaivališki, transą iššaukiantis laukiniai ritmai.

Tad, žinoma, ir patiko mums tokie ritmingesni išstojimai kaip “Human Larvae” ar “Tiese”. Lerva, nors gan ir kanoninė su savo kiaulių galvomis, papirko savo ekspresyvumu. Net ir tai, kad elektrončikų scenoje atlikėjas yra ganėtinai atskirtas nuo žiūrovų, pirmiausia aukščio, nesutrukdė nušokti į mirtingųjų stebėtojų tarpą ar pasižaisti tinklinį su ta pačia kiaulaite. Žodžiu, daug judesio. Ir šiaip konstruktyvesnis noizo ir industrialo kokteilis klausosi žymiai smagiau, nei viską triuškinanti garso siena.

O “Tiese”, kuriems teko garbė uždaryti festivalį, išvis buvo tikrų tikriausias desertas. Visas pasirodymas buvo persmelktas nuostabiai nuoširdžia eksperimento nuotaika. Du tarpusavyje komunikuojantis vyrai ant scenos kontroliavo kokį tais procesą, kuris jų manymu turėjo atvesti prie kokio tai numano galutinio  rezultato – visa tai primena viešus išprotėjusių senobės fizikų bandymus apie kuriuos skaitėm įvairiausiose knygose! O viso to išdava gavosi tokia, kad tie keli iki pačios pabaigos pasilikę klausytojai galėjo mėgautis nuostabiu garsų koliažu, kuriame dominavo laužyti rimtai. Žmonės mato, švinas pavirto auksu!

Vat. Kadangi ir taip čia viskas grafomanijos liūne skęsta, tai reziumė kalsim trumpą ir drūtą. Žodžiu, nors beveik visos metalo grupės  man pasirodė tik kaip stiprios vidutiniokės, nors elektronikos pasaulyje, kaip jau minėjau, norėtųsi mažiau triukšmo ir daugiau ritualinės tamsos, bet trečiasis „Armageddon Descends“ buvo gerai – vien dėl organizatorių pastangas vainikuojančios nuostabios atmosferos ir dvasios. O tai, žinia, tokie faktoriai, kuriuos iššaukti nėra jau taip ir lengva. Tad nuoširdus ačiū.