Nedaugžodžiausim, ponios ir ponai, stiliumi a la „koks čia šerkšnas, kai gatvėm žliaugia tirpsmo nemunai?“ ir skeliam tiesiai šviesiai – sausio 10 d. „Kablyje“ siautęs visiems žinomo festivalio „Speigo“ jaunesnysis brolis „Šerkšnas“ buvo stipriausias ar bent geriausią įspūdį palikęs noise muzikos koncertas, kuriame paskutiniu metu teko lankytis.
Pirma, tai koncerto vieta. Paskutinį kartą „Kablyje“ lankiausi pakankamai seniai, kad nustebintų pokyčiai. Dabar įeinama pro šonines, o ne fasadines duris, didysis baras yra perskeltas pusiau, bet svarbiausia, kad viduje švyti ir šiluma spinduliuoja visiškai nauja kavinė, kuri nuostabiai kontrastuoja su kitomis tamsoje skendinčiomis pastato erdvėmis.
Antra, tai puiki atmosfera. Vos įėjus pasitikę draugiški apsauginiai ir stovas striukėms pasikabinti leido pasijusti it pas draugą ar kokiame savame skvote apsilankius. Dar labiau komunos įspūdį stiprino ir tą vakarą į „Kablį“ sugužėjusi marga, bet motyvuota liaudis. Tačiau, užvis prie teigiamų vibracijų labiausiai prisidėjo salės, kurioje vyko atlikėjų pasirodymai, puošyba – sienos ir kolonos pašiauštos juodo it anglis metalo kristalais, supraskit, apsiaustos grubiai glamžytu juodu popieriumi, palubėje ištempti kamufliažiniai ir dar kitokie tinklai, švyti nuostabios lempučių girliandos. Ypač įspūdingai atrodė šios visumos šešėlių žaismas esant skirtingam apšvietimui.
Trečia, žinoma, pasirodymai. „Šerkšno“ garsų puotoje dalyvavo 5 projektai, – POGROM ir VIDINĖ RAMYBĖ iš Lietuvos, bei Cruel Winter Tour 2015 kolegos DEAFAULT iš Australijos, MAAAA nuo Karelijos ir PURGIST iš Lenkijos, – ir nors namo skubėjau išklausęs tik svečių, visų jų pasirodymai buvo netikėtai stiprūs ir, kas smagiausia, koncentruoti – su aiškia vizija, be jokių užsižaidimų, – tad neprailgstantys.
Nors vaizdas ir performansas noise scenoje neretai gali būti tiek pat svarbūs kaip ir pats garsas, tačiau šiame „Šerkšne“ dėmesį nukreipiau į pastarąjį faktorių. Fiziškai išsekintas ką tik pasibaigusios futbolo treniruotės, visus pasirodymus stebėjau įsitaisęs viename iš 2-iejų salėje stovėjusiu fotelių. Iš šios pozicijos buvo matyti tik žiūrovų nugaros, – nežinojau, nei kaip atrodo atlikėjai, nei ką jie daro, – tad galėjau sau leisti prabangą užsimerkti ir betarpiškai kontempliuoti įsiklausant į garsus.
Ir taip pirmą kartą noise koncerte pajutau, kad esu išties nuoširdžiai sujaudintas pasirodymo. Taip, kadais BRIGHTER DEATH NOW tiesiog nokautavo fiziškai jaučiamais garso bangų smūgiais ir tai buvo įdomu. Daugybė, jau nebesuskaičiuojamų, pasirodymų su šokiruoti skirtomis projekcijomis, teroristų kaukėmis ir kitais nuvalkiotais džiaugsmais keldavo gailestį ir nusivylimą. Bet, kad patirčiau ką nors panašaus į tikrą pasirodymo išgyvenimą, to tai niekad nebuvo. O štai DEAFAULT transliuotas power electronics vieną akimirką tiesiog peilį į širdį suvarė.
Pamenu, kad pasirodymas prasidėjo ritmingomis žemo dažnio garsų salvėmis, kurios iškart patraukė mano dėmesį, nes noise koncertai ne ta vieta, kur dažnai pasimėgausi raminamai veikiančiais bosais. Vėliau australas padavė šiek tiek daugiau mėsos, ir žaidžiau su foteliu – jame išsitiesus ir atrėmus galvą į atlošą visu kūnų nuvilnydavo malonūs virpesiai (pats tas sinusitui išmušti).
Ir štai tada DEAFAULT pasalūniškai padavė senos geros garso sienos, kuri paprastai asocijuojasi su power electronics stiliumi, pagardintos, tvirtinu jums, kalašnikovo šūvių garsais. Šis pasirodymo momentas ir perskrodė mano sielą. Visi šių savaičių kontekstą žinot, – kalašnikovai Paryžiuje, – ir štai šią akimirką mane persmelkė labai aiškus susitapatinimas su šia tragedija ir tikras jos siaubo suvokimas. Čystas it naktinis arkties dangus.
Nežinau, ar tikrai apturėjau vadinamąjį katarsį, nes man tai pasirodė labiau esant įsisąmoninimu nei apsivalymu. Tačiau, kad ir ką patyriau, tai tikrai nekasdienis išgyvenimas – australo triukšmo ir šūvių vėtros klausiausi su tokiu siaubu, su tokiu susikaupimu ir skausmu, kad tai atmintyje išliks kaip viena stipriausių muzikinių patirčių evah.
Dėl to man sunku ką nors daugiau pasakyti ir apie DEAFAULT turo kolegų MAAAA ir PURGIST pasirodymus, kurie ypač patiko redaktoriui. Kitokiomis aplinkybėmis juos apibūdinčiau kaip „stiprius“ ir papasakočiau daugiau, bet australo pasirodymo šviesoje, – tai buvo žvėris iš visiškai kitų sferų, – tiesiog nėra apie ką kalbėti. Nujausdamas, kad lietuviai irgi nepranoks mane sukrėtusio išstojimo, paprasčiausiai patraukiau namolio.
Žodžiu, „Šerkšnas“ paliko žiauriai gerą įspūdį – jaukus, ambicingas ir stiprus. Bučiniai organizatoriams už triūsą ir DEAFAULT už smūgį. Iki kito susidžeržgimo.
