Noriu paliesti temą kuri yra neišvengiamai šiuo metu gvildenama ir nagrinėjama visame pasaulyje. Tai „Charlie Hedbo“ tragedija ir su visu tuo prasidėjusi grandininė reakcija. Prisipažinu iš anksto – viso to informacinio srauto neskaičiau ir akylai nesekiau, dėl labai paprastų priežaščių – kam man dėt į žiniasklaidos skaitliukus papildomus centus, nes straipsniai, kaip matome, nieko nekeičia, o kaip tik viską užviria. Juk pati ta karikatūra buvo dienraščio kūrinys ir buvo publikuotas ne kam kitam, o tam, kad būtų kuo didesniu tiražu packlickintas. Gi dabar jau ir visa žiniasklaidos industrija tiesiog fejerverkais TAI saliutuoja… rinkdamasi auksinį lietų nuo žemės.
„Religija – viduramžiška negalvojimo forma – kai jai duodi modernius ginklus, virsta realia grėsme mūsų laisvėms. Religinis totalitarizmas sukėlė mirtiną islamo širdies mutaciją ir šiandien Paryžiuje matome tragiškas to pasekmes. Aš palaikau Charlie Hedbo, nes mes visi privalome ginti satyros mena, kuris visada buvo varomoji išsilaisvinimo nuo tironijos, kvailybės ir negarbingumo jėga. „Gerbkime religiją“ tapo kodine fraze, kuri išties reiškia „Bijokime religijos“. Religijos, kaip ir visos kitos idėjos, nusipelno kritikos, satyros ir, taip, mūsų bebaimės nepagarbos,“ – tai britų rašytojo Salmano Rushdie žodžiai išsakyti prieš keletą dienų.
Pasakykit kurioje vietoje PRANCŪZIJOS dienraštyje išspausdinta karikatūra kovoja su VISIŠKAI kitoje pasaulio dalyje vykstančia anomalija (religiniu fanatizmu) PLIUS padeda Prancūzijoje gyvenantiems niekuo neprasikaltusiems islamistams, bei kitiems kitataučiams. Prisiminkime, kad auksinė Prancūzijos futbolo rinktinė, iškovojusi Pasaulio ir Europos čempionų titulus buvo praktiškai vien emigrantai iš kitų šalių (kaip ir komandos ikona, legenda Zenedinas Zidanas!). Kova su tironija, kvailybe ir ne garbingumu niekada neprasideda nuo sakralių dalykų pajuokimų, o jei prie tų dalykų klijuojamas fanatizmo satyriškumas, kas tada gaunasi? Ogi myžaluotumas.
Charlie Hedbo vaikydamiesi reitingų tiesiog AKIVAIZDŽIAI nežinojo kokiam kašarui ir už kokių ūsų tampo. Kaip pavyzdį galiu pateikti citatą iš legendinio ir labai teisingo W. Disnėjaus animacinio filmo “Liūtas Karalius”. Ten buvo situacija, kai Simba su Nala nubėgo į “uždraustą zoną – Dramblių Kapines” (įžvelkite metaforą!) ir netyčia užsirovė ant hienų (aha!). Laimei atšuoliavo Mufasa ir du myriop pasmerktus vaikigalius išgelbėjo nuo pragaišties. Tėvo paklaustas Simba “Kodėl tu ėjai į dramblių kapines?” Anas atsakė: “Tėti, aš tiesiog norėjau būti toks pat drąsus kaip tu esi…”
“Simba.., – atsakė pamokančiu tonu šis jam – „būti drąsiam tai nėra pavojų ieškojimas. Būti drąsiu reikia TIK TADA kai to reikia ir kai tai yra neišvengiama…“ Gi dabartiniu atveju Simba yra Prancūzija, kuri… Nesulaukia savosios Mufasos ir vargu ar sulauks. Ir dabar tikrai neaišku kaip kas bus. Jei nori juokauti, eini į „Humoro klubą“ ir šnekėk į mikrafą, kad ir apie tai kaip nuplauti myžimo čiurkše prilipusį šūdą prie tualeto sienelės. Jei neužtenka dėmesio – eini į talentų šou. Jei nori kovoti satyrų pagalba su bukumu, tironija, ne garbingumu – žinok, kad rauniesi ne vien savo kailiu, bet esi atsakingas ir už kitus SAVO išsišokimu.
Karikatūros dabar perspausdinamos visos Europos dienraščių su dideliu pasimėgavimu – neva rodomas solidarumas. Feisbukas lūžta nuo like‘ų, share‘ų, bei komentarų šia tema. O kas labiausiai trina iš džiaugsmo rankas? Su tais kuriais ta karikatūra „kovojo“? Manau, patys žinot kas yra AKIVAIZDUS laimėtojas šioje net ne kovoje, o zavarūchoje. Mielas karikatūristas suklydo, bet jau yra ramus, nes kūnas atgulė amžinojo poilsio. O štai kas laukia visos internacionalios Prancūzijos tai, po galais, vienas velnias te žino.