Mačiau grupę „Antis“ ne vieną ir ne du kartus. Vinilai nubrūžinti iki skausmo, o jų himnai sugerti ašaromis. Pamenu kaip širpuliukai vaikščiodavo vaikystėje išgirdus „Lietuvos Valstybė”! Na, o “Ne tau, Martynai” juk gabalas skirtas man, Martynui. Tad neapsilankyti dar viename šių rocko veteranų ir paskutiniųjų maištininkų re(n)ginyje atrodo nebuvo priežasties – atostogos, šventinis šurmulys, velniškai gerai sukama reklama ir šiaip tona geros nuotaikos. Bet ar vertėjo?

Sakoma, kad “Antis” daugiau yra reiškinys, nei muzikos grupė. Patys atlikėjai ne viename interviu ar nuostabiame, apie juos sukurtame, dokumentiniame filme “Kaip mes žaidėme revoliuciją” teigė, kad muzikavimas jiems anais laikais buvo tiesiog kaip pokštas. Susišaudė chebra instrumentus ir laisvu laiku nuo architektūros studijų, rūsiuose nesąmones brazdindavo. Ir netyčia iš tokio funtime pavyko sukurti ankščiau minėtus gabalus, o tada įsiūbuoti “Roko maršai”, gyvas garso takelis “Sąjūdžio judėjimui” ir štai taip gimė tas Reiškinys.

Daug kas sako, kad tokie dalykai atsiranda labai paprastai – buvimas tam tikroj vietoj, tinkamu metu. Bet tada juk galima būtų paantrinti, kad ir kokiam Algiui Ramanauskui Greitai, kuomet jis teigė, jog Bitlai dabar absoliučiai niekam nebūtų įdomūs, jei grotų esamais laikais, o ne prieš 50 metų. Ir su tokiais postulatais aš kategoriškai nesutinku, nes jie tiesiog buki. Tada apie bet ką būtų galima pasakyti lygiai taip pat ir paprastai tariant – nugrybauti į lankas su filosofijomis „kas pirmiau – višta ar kiaušinis?“ Gal Sokratą tada paimkime iš Antikos ir apgyvendinkime Gariūnų turguje ir pažiūrėkim kas iš to išeis?

Koncerte skambėjusi programa, prisipažinsiu, man buvo nežinoma kokiais 70 ar net 80 %. Viso pasirodymo metu buvo atkaltos, nei per daug, nei per mažai – 29 dainos (įskaitant ir intro). Arena galima sakyti buvo visiškai pilna, tik, kad marškomis uždengtais viršutiniais sėdimaisiais sektoriais. Scena buvo padalinta į dvi dalis; tai jos priekį, išvestą į publiką, kur šėlo maestro A. Kaušpedas su šokėjais ir samdytomis žvaigždėmis. Bei scenos back dalyje bazavosi visa „Anties“ instrumentinė smogiamoji artilerija (na, senoji gvardija).

Na, o veiksmas… Net sunku ir pradėt Jums čia viską pasakoti. Jo tiek daug, jis toks išskaičiuotas, suderintas ir preciziškas tikslus – tikrų profesionalų (viso komandą sudarė per 100 žmonių) darbas, kuriam dirigavo maestro Emilis Vėlyvis. Belieka tik pareikšti užuojautą visokiems MAMA apdovanojimams, kurie tai „džinglą“ su nominacijomis ne tą paleidžia, tai fone pastato panas kreivom kojom, kad apšlifuot šveplai grupių pavadinimus tariantį Samą ir t.t. ir pan. Pas „Antį“ viskas buvo pačiame aukščiausiame profesionalumo lygyje. Net garsas – ir tas buvo geras, žinant Siemens Arenos akustiką ar prisimenant nesklandumus iškilusius Džordanai jos koncerte.

Manau jau matėte ne vienoje fotografijoje, jog buvo čia visko ir nebuvo nieko per riebaus. Ir „Rammstein“ tipo šlapinimosi iš kulkosvaidžio, kuris buvo pritvirtintas prie A. Kaušpedo juosmens. Ir po sceną besiblaškančio degančio žmogaus, kaip pas „Rage Againts The Machine“. Ir Pink Floydais alsuojančio juodai raudonmarškinių diktatoriško marširavimo. Ir galų gale Conchitą Wurtz parodijuojančio R. Karpio, kuris buvo pasipuošęs vestuvine suknele, o jį nešė „Šok su manimi“ projekte išgarsėjęs galiūnas V. Blekaitis. O kur dar Jazzu… Kur dar Merūnas…

Vidutiniškai kas tris dainas buvo leidžiami video filmukai, kurie buvo iš ties smagūs ir išradingi, kartais netgi priverčiantys smagiai nusišypsoti, ar išprašyti gausių susirinkusios publikos ovacijų. Bei šiaip pailsinti dėmesį, mat kaip rašiau, renginys trūko beveik tris valandas. Beje dainų eiliškumas irgi buvo geras – pradėta buvo nuo totalaus ouldskūlo – gabalai „Alo-alo“ bei „Ša, Inteligente“. Tada naujausių dainų popuri, kurios pasikeisdavo tokiu intensyvumu kaip tranki-tranki tada lėta tada vėl tranki-tranki dainos. Ir galiausiai baigiant viską su naujausiu mega-super-hitu „Naujieji metai“ ir „Alyvos“ (prieš tai kas be ko buvo ir “Ne Tau, Martynai”, ir “Lietuvos valstybė”, ir“Pokštas”, ir “Zombiai”…)

Tad į pradžioje užduotą klausimą „ar verta buvo varyti į Anties koncertą?“, manau, žinot atsakymą paskaitę flashbacką. Bilietų į Kaune vyksiantį šou dar yra – pasidovanokit, kas nespėjot Vilniuje pabūvoti – nuo širdies rekomenduoju. Nes kaip, kad „Lošėjas“ buvo tituluojamas „Lietuvišku metų filmu“, tai Anties „Zombiai atrieda atidunda!”, manau, yra kur kas labiau nei metų Lietuvos renginys. Tai bene geriausia ką Lietuvos muzikinėje scenoje esu regėjęs.

Bravo, E. Vėlyvis! Te gyvuoja “Antis”!