Taigi, “skandalas” išpuolė vakar… Kurį iki šiandien visi linksniuoja. Kažkaip norisi ir kult.lt nuomonę pareikšt apie tai.

…ir belekaip remiam Jazzu. Man asmeniškai patinka nekonformistiniai žmonės ar tie, kurie nebijodami, ką apie juos pagalvos ar pažiūrės vėliau – drėbteli ir iš širdies. Žinoma, nors ir matomai, čia be alkoholio nebuvo apsieita… Bet vis tiek.

Gerai sakė Jazzu – jei būtų tie čipsai ir kalbelės kur nors festivalyje vykę ar arenoje – jokių priekaištų. Bet kai tai vyksta kamerinėje erdvėje – atsiprašau, bet kaip minimum norisi pritvot tokius primatus. Man pačiam tokią nemalonią situaciją, iš paskutinių renginių, teko patirti per Gaidos „Max Black“ koncertą, kuomet sėdėdamas pirmose eilėse (kur turėtų sėdėti artisto fanai) viso RIMTO pasirodymo metu buvau priverstas net ne pašnibždomis klausyt marozo ir kiaunės kvailus komentarus ir pakrizenimus iš antros eilės. Viso to viršūnė buvo tai, kai aniems suskambo mobiliakas ir Andre Wilmsas net pats priėjo prie scenos briaunos ir aštriai užklausė anų debilų „can I help you“? Ir net apraminimai kas svarbiausia jiems nebuvo itin motais – atsisukau ir nutaisęs žvitraus riterio žvilgsnį užklausiau – „gal galit biškį ramiau?“ 15-kai minučių padėjo.

Kai atlikėjas, kaip sakoma, dainuoja apie nuogą s(i)elą, atiduodamas visą save, ir net po pasirodymo išmesdamas savo širdį publikai, tai nei pats jaukiai jaučiasi, nei klausantys lieka patenkinti vėliau koncertu, kai aplinkui sėdi nesusikoncentravę idiotai. Dar skaičiau atsiliepimus, kad šis Jazzu komentaras tai jos dugnas, kad ji labiausiai pervertinta Lietuvos atlikėja, kad apskritai ji neturi jokio talento, balso ir jų muzika neturi jokio išskirtinumo bei net nepretenduoja į užsienio „užkariavimus“. Galbūt ir galima su kai kuriais teiginiais sutikti. Bet, pasakysiu paprastai – nereikia didelio sugebėjimo plakti gulinčio vėzdais – dabar Jazzu būtent tokia ir yra.

…Pasakė ana „daunas“ ir atsirado krūvos jautruolių, kurie dabar gailisi su šia negale gimusių vaikų ir smerkia, smerkia Jazzu nuneigdami visus jos pasiekimus, žongliruodami aukštomis frazėmis, besiginčydami apie anos esamą ar nesamą talentą ir t.t. Taip ir matau juos visus aukojančius savo net nebūtinai centus, bet bent menką rūpestį aniems, Dauno sindromu sergantiems… Žinoma, galima sakyti, kad kalbėjimas privačiai (prie arbatos puodelio ar alaus bokalo) skiriasi nuo to koks turi būti kalbėjimas autoritetinį svorį visuomenėje turinčio asmens viešoje erdvėje. Ir taip tai tiesa. Bet tada tiesiog nebūtų filosofinio „karalius yra nuogas“ triumfirato, kuris istorijoje kartais, pripažinkime, sulošia revoliucingus perversmus.

O ir šiaip kartais nuoširdžiai „apsipazorinti“ kiekvienam yra sveika. Svarbiausia tik, kad tai netaptų diagnoze – ko ir linkiu artistei Jazzu.