Kai Lietuvos namuose pakvimpa moliūgu, kai Dzūkijoj suliepsnoja Vėlinių laužai, kai Vilnelė neša auksinius klevo lapus, tuomet iš džiugesio dainuoja kultūringo ar bent tokiu apsimetančio jaunuolio širdis. Matot, visi šie brandaus rudens ženklai į ausį šnabžda, kad štai tuoj darsyk prasidės, o gal jau ir prasidėjo šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis GAIDA. Dar sykį, nes šių metų festivalis jau yra 24-asis – kepurę prieš keliais metais vyresnę sesę nukelia ir senolis „Visagino country“.
Šių metų GAIDOS svarbiausias akcentas, ašis, aplink kurią sukasi visas veiksmas, yra legendinio amerikiečių kompozitoriaus Philip Glasso vizitas. Kas tas per monas? Ogi toks seniokas, tituluojamas vienu įtakingiausiu XX a. antros pusės kompozitoriumi. Man jis asmeniškai asocijuojasi su garsais, lydinčiais mėnesieną ir kitus įspūdingus vaizdus filme „Koyaanisqatsi“, kurie, gūdžiais laikais matyti per Lietuvos televiziją, negrįžtamai įsirėžė į mano atmintį. Philip Glasso vizitui pagerbti šių metų GAIDOS festivalio koncertuose dažnai skamba šio kompozitoriaus kūriniai, o lapkričio 5 d. Kongresų rūmuose, kartu su savo ansambliu, pasirodys ir pats kompozitorius.
Šiuo, rašomuoju, momentu festivalis jau įpusėjęs – įvyko šeši koncertai, iš kurių pabuvojau trijuose. Suprantama, kad norėjosi aplankyti daugiau, bet yra kaip yra. Pasidalysiu sopuliu, kad ypač skaudu yra dėl praleisto atidaromojo festivalio koncerto, per kurį ansamblio „Les percussions de Strasbourg“ muzikantai 6-ose scenose atliko neutroninių žvaigždžių spinduliuotės įkvėptą kūrinį „Le Noir de l‘Etoile“ („Juodoji žvaigždė“).
Na, o mano lankytus koncertus galima apibūdinti kaip tradicinius – scenoje rikiuodavosi tai simfoninis, tai kamerinis orkestras, kurie ir atlikdavo moderniosios klasikos kūrinius. Pirmasis iš šių koncertų įvyko spalio 28 d. vakarą Vilniaus filharmonijoje, o jo metu griežė Lietuvos kamerinis orkestras. Koncertas pradėtas Osvald Golijovo „Last round“. Kūrinio pirmoji pusė pasižymi įtempta ir aikštinga nepasitenkinimo nuotaika, primenančia Kerenskio ir mechaninio povo sceną iš Eisensteino „Spalio“. Hannos Kulenty „E-motions“ atlikti į sceną žengia pirmasis vakaro solistas, akordeono meistras Eneasz Kubit iš Lenkijos. Nustembu, kad ir antrasis vakaro kūrinys yra ganėtinai tamsus. Tai naktinės girios paveikslas: ji taikiai ir ramiai alsuoja gyvybe, – miško patalu laksto žvėreliai, traška šakos ir tamsos gaivoje šnara ąžuolo lapai, – bet čia atsitiktinai patekusiam miesto žmogui ji svetima ir baugi, ypač jį gąsdina jo paties juslės, kurios mieste miegotų, o čia, niekšės, širdį gąsdina menkiausiu krepštelėjimu, lapų metamais šešėliais. Įsibauginęs, menamo pavojaus išsigandęs ir panikos apsėstas pasmerktasis braunasi vis gilyn ir gilyn, į girios tankmę, savo likimo link.
Toliau skamba Phillip Glasso „Trečioji simfonija“. Ji nepalieka jokio gilesnio įspūdžio. Nesujaudina ir finalinis koncerto opusas, Algirdo Martinaičio kūrinio smuikui ir kameriniam orkestrui premjera. Gal ir stebina solistės, smuiko virtuozės Aisha Syed meistriškumas, bet pats kūrinys netrunka prailgti, tad pradedu dairytis į laikrodį ir su pirmaisiais plojimais maunu lauk.
Antrasis koncertas vyko spalio 30 d. Vilniaus Kotrynos bažnyčioje. Čia sceną buvo okupavęs Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Donatu Katkum priešakyje. Visgi pirmasis dirigento batutą į savo rankas paiima Juha Kangas iš Suomijos. Svetys diriguoja jam specialiai Onutės Narbutaitės dedikuotą tamsesnių potėpių „Was there a Butterfly?“ Paskui skamba trys ne itin įsimintini kūriniai, kuriuos būtų galima demaskuoti kaip „naujų formų paieška dėl naujų formų“ ir ateina metas didžiausiai vakaro atrakcijai, dar vienam Hannos Kulenty kūriniui pavadinimu „GG Concerto“, kurį kompozitorė sukūrė ir skyrė klavesino virtuozei Goska Isphording iš Olandijos. Pati muzikantė ir atliko šį kūrinį.
Klavesinas, žinia, pretenzingas ir gana retas, tad savaip egzotiškas instrumentas. Kitaip nei su pianinu ar fortepijonu, klavesinu neįmanoma valdyti garso dinamikos (groti tyliau ar garsiau), dėl konstrukcinių ypatybių užgauta styga čia pat yra nutildoma, tad šiuo instrumentu neįmanoma išgaut ir ilgiau skambančių natų, tad muzikantas, norėdamas užpildyti erdvę garsais, klavišus turi spaudyti it pasiutęs. Net ir visą tai žinodamas, vis tiek lieku pritrenktas – koks solistės pirštų miklumas! It automatas, kur ten, it gatlingo kulkosvaidis tik spjaudo naujas salves orkestro link, o šis tarsi ir bando kažką atsakyti, bet labai jau nedrąsiai. Klavesinas drąsiai kala į vienus vartus ir, atrodo, kad jį sustabdyti gali tik jis pats – kai užsiliepsnos plunksnos ir instrumentas paskęs savo liepsnose. Tačiau ugnies šou neįvyksta – solistė verčia paskutinį partitūros lapą ir klavesinas palieka tik rūkti.
Rytojaus, penktadienio, koncerto Kongresų rūmuose ypatingai laukiau dėl vienos priežasties – jo metu turėjo nuskambėti Michael Gordono kūrinys simfoniniam orkestrui „Pekino harmonija“. Šį kompozitorių įsidėmėjau po pernykštės GAIDOS, kai viename iš koncertų buvo atliktas Gordono „Timber“ – galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo vienas šauniausių koncertų, kokių tik teko klausytis per savo trumpą gyvenimą.
Bet apie tai, mieli skaitytojai, kitoje dalyje!
GAIDA tebevyksta ir dar bus galima pamatyti:
Lapkričio 6, 18:30 – Operhauze įvyks Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera. Kada paskutinį kartą buvai lietuviškoje operoje ir skanavai legendinio karšto šokolado?
Lapkričio 7 – 19:00 ŠMC griaudės nuo geriausių Australijos perkusininkų „Speak Percussion“ pasirodymo, o lygiai 21:00 Robert Henke ir „Lumiere“ – lazerių ir elektroninės muzikos balius.
Lapkričio 8, 19:00 – baigiamasis GAIDOS koncertas filharmonijoje. Pora premjerų, jų tarpe ir muzikinis spektaklis, olandų trimito žvaigždė ir t.t. Desertas, žinia, gi skaniausias.
Lapkričio 9, 19:00 – Heiner Geobbels idėjų laboratorija „Max black“ Nacionaliniame dramos teatre. Eksperimentai su ugnimi ir garsais.
