Pasikrovus energijos dozę iš „Rubatong“ teatrališko šou apėmė dvejopas jausmas. Atrodė, kad nieko daugiau net panašaus gero Vilniaus Jazzuose nebepamatysiu ar išgirsiu. Bet ir tuo pačiu sukilo azartas, kad vakariniam koncertui palikti, kaip skelbė pranešėjas – kertiniai pasirodymai bus bent kažkuo savo svoriu panašūs. Su Viačeslavu Ganelinu, kaip muzikantu ir kūrėju nebuvau susipažinęs, bet tam juk ir yra Užkuraitis. Šis prieš prasidedant koncertui spalvingai nupasakojo apie tai kaip visi jaunieji jazzmenai senais laikais kopijavo maestro stilių grodami taip vadinamas „freevuchas“, apie tai kaip rutuliojosi legendinio ir mano nepažinto GTC trio (Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas) kūrybinis kelias, bei išsamiai pristatė V. Ganelino bando (lipsiančio ant scenos) įspūdingas biografijas.

Ir kaip su „Rubatong“ taip ir čia – TADAM. Jei Olandai privertė tarsi unguriui raitytis kėdėje taip tarsi šokant, bei trepsėti kojomis, linksėti galva ir po kiekvieno gabalo palaida gerkle rėkauti taip išreiškiant euforinę būseną, tai Ganelino performancas buvo tam visiška priešingybė. Tranzas, psichoaktyvi kelionė, voodoo magija – toks ir dar paslaptingesnis mikroklimatas pleveno ore. Viso ant scenos buvo keturi žmonės, tai – devyndarbis būgnininkas, kerus skleidžianti vokalistė, tiek gitara tiek pučiamuoju instrumentu darbavęsis vyrukas, o maestro Ganelinas grojo pianinu, sintezatoriumi ir dar suspėdavo dešine ranka paperkusinti.

Koncertas buvo sugrotas ne daina po dainos, o kaip vientisa dvasinė kelionė. Kuri nors ir be jokių pertraukų, bet pralėkė taip greitai, jog pasirodė, kad ta valanda buvo kaip tradicinis 10 minučių etiudas. Visiškas išėjimas iš savęs, levitacija ir harmonizacija; paslaptis ir burtai; skrydis ir pasakos sekimas. Iš tikro sunku perteikti (jei iš vis įmanoma) raštu, įprastais žodžiais to koncerto įspūdį, patirtį, melodiją. Ten, vėl gi, kaip ir „Rubatong“ atveju, neradau anei šiuolaikinio ar klasikinio jazz. Tai greičiau buvo tarsi sakralaus ambiento setas, kurio atspalviai persipynė su rytų filosofiniais margumynais, Arabiškų tonacijų nuotaikomis, judaistiška pasaulėjauta ir garsiniais pasažais.

Visą pasirodymą publika tarsi buvo hipnotizuojama, mat nesimatė, kad kas traukinėtų išmaniuosius telefonus ar net krenkštų, bei rangytųsi kėdėse. Gi po visko buvo euforiniai aplodismentai, kurie išvedė Ganelino bendą dar ~20 minučių bisui. Plojo visa salė ilgai atsistojusi – taip buvo tik po šio koncerto. Pažintis su Ganelino kūryba buvo bene pati nerealiausia patirtis per šiuos 2014 metus man. Tai legenda ir nemarus klasikas, bei kuklus pražilęs vyrukas. Bravo. Ir užvis geriausia, kad šį ir kitus pasirodymus bus galima prisiminti per LRT kultūros kanalą, mat jie profesionaliai buvo filmuojami. Ką būtinai padarysiu ir jums primygtinai rekomenduoju.

Ir ką gi, vakaras buvo užbaigtas su geros nuotaikos doze – Danišku kolektyvu Pierre Dørge & the “New Jungle Orchestra“, kurie, kaip gyrėsi, grojo visame pasaulyje pačiose įvairiausiose erdvėse – nuo undergroundinių erdvių iki ištaigingų rūmų, bei prezidentams ir arabų šeichams. Ir tai buvo tūsas, reivas, balius, šėlsmas. Jau pati pradžia įvedė į tą pakylėtą nuotaiką – muzikantai ant scenos užlipo ne iš užkulisių, o eidami link jos per žiūrovus, pūsdami savo instrumentus susirinkusiems priglausdami į ausis. Ir taip tai buvo orkestras, nes viso muzikantų buvo beveik tuzinas iš kurių, beje, ir vienas Lietuvis, kurį gangas ekskliuzyviai pristatė. Jo dėka Danai susipažino su „tokiu Lietuvių kompozitoriumi Chjurlionjiu“ kurio atliko „kažkokį tai 23-ią ar 26-tą etiudą“.

Tad tokia buvo mano pažintis su šiuolaikiniu jazzu, su daugiau nei ketvirtį amžiaus vykstantį festivaliu „Vilnius Jazz“. Lūkesčiai buvo visokeriopai pranokti, nes net du pasirodymai be konkurencijos įeina tarp 5 geriausių 2014 metų mano muzikinių patirčių. Kas įstabiausia, kad to tokio šiuolaikinio jazzo, kur dominuoja šyzova eksperimentinė improvizacija beveik ir nebuvo. O buvo išgirsta ir atrasta daug naujos, geros, mistiškos ir užburiančios muzikos. Būtinai varysiu į šį festą ir kitąmet, tik jau kur kas plačiau apimdamas. O dabar tik belieka sulaukti kada rinktinius koncertus rodys nacionalinis transliuotojas (per kultūros kanalą). Ką ir jums, kaip jau rašiau, primygtinai rekomenduoju padaryti. Nenusivilsit, o atrasit ir įsimylėsit.