Pamenu kaip, būdamas studentas, lankydavausi „Kaunas Jazz“ festivalyje. Žinoma tai tebūdavo nemokami koncertai Vienybės aikštėje su nemažai pigaus alaus, su po ranka pasigriebtais kambariokais ir gana daug išpogintos jaunatviškos energijos. Beveik visada tuose koncertuose grodavo „Saulės Kliošas“, dažniausiai gerdavom „Kalnapilio 7.30“ ir kartais juo dalindavomės su sutiktais dėstytojais arba apimti euforijos išpurkšdavom ant savo kursiokių – visai kaip šampaną. Galbūt nostalgiškų gaidų vedamas ir nusi-gyniau į jau 27 metus iš eilės vykstantį „Vilnius Jazz“ festivalį – vyresnį „Kaunas Jazz“ brolį ir kas galėjo pagalvot, kad tokį nenuspėjamą, euforišką, intriguojantį ir visokeriopai lūkesčius pranokstantį.

Lankiausi „Vilnius Jazz“ tik šeštadienį. Bet tai buvo tokia diena, kuri perlipa visą savaitgalį ar pastarojo mėnesio savaitgalius kartu sudėjus. Kas ir kaip gros – nežinojau ir net nebuvau skaitęs ar juo labiau jutubinęs. Man patinka eiti aklai, nežinant ką gausi, nes taip sulošia netikėto siurprizo efektas pačia geriausia prasme kaip, kad buvo ir šįkart. Pirmi buvo prancūzai „Journal Intime“ kurie atliko intriguojančią programą „Plays Jimi Hendrix“. Antri buvo tokie Olandai „Rubatong“, po kurių šou neberadau kur padėjau savo balsą. Trečias buvo tiesiog trance – maestro Večiaslavo Ganelino performancas. Galiausiai vakarą užbaigė savo klasės meistrų kolektyvas Pierre Dørge & the “New Jungle Orchestra“ iš Danijos.

Jimi Hendrixo triūbinės prancūzų interpretacijos manęs, tiesa sakant, nesužavėjo. Buvo sugrotas ir „Foxy Lady“ gabalas ir kiti žinomi hitai, bet skambesys nebuvo sielai, kaip apšnekėjau su vienu melomanu vestibiulyje, belaukiant koncertų. Daug garso, daug improvizacinio chaoso, daug ekstravertinės ekspresijos ir t.t. Ansamblis susidėjo iš trijų personalijų iš kurių kiekvienas tobulai buvo įvaldęs tokius pučiamuosius instrumentus kaip trimitas, trombonas ir bosinis saxofonas. Pasibaigus koncertui nežinojau ar patekau į tą festivalį, kurian reikia. Bet nutariau neišeiti į kokį nuvalkiotą Kablį ir pratęsti pažintį su šiuolaikiniu džiazu ir…

BABAM. Taip ponios ir ponai tai buvo sprogimas, geriausias naujako fejerverkas ir energetinė satisfakcija kokią tik galima buvo įsivaizduoti. Viso to autoriai tai – „Rubatong“ iš Olandijos – aktyvaus underground veikėjo Han Buhrs 2006-tais įkurtas keturių narių kolektyvas. Kuris savyje koduoja bliuzo fragmentacijos paradigmą, kraut-rock veržlią energiją, geriausius imrpovizacijos šansonus, bei, kaip teko patirti, kiekvienas atliekamas gabalas yra tarsi teatras ar kino seansas – užburia, o po visko balsą priverčia išrėkti.

Visi keturi nariai yra tarsi savo srities maniakai! Perkusininkė (jei ją taip galima pavadinti) yra kilusi iš Bulgarijos ir ją vos galima buvo įžiūrėti iš po būgnų, lėkščių, metalofono vario ir kitų mušamų instrumentų, kurie buvo išrikiuoti aplink ją ratu ir aplink kuriuos ji sukosi nelyginant koks Jean-Michel Jarre atlikdamas „Oxygene“ prieš keletą metų. Bosistas gi, įsikinkęs akustinę bosinę gitarą ir apsirėdęs plačias kelnes buvo iš akies trauktas Flea iš Red Hot Chilli Peppers. O solines gitaros partijas derinęs juodaodis muzikantas buvo romiausias iš visų, tačiau soliakai žviegė ir raudojo vario giesmes kaip kokia paskutinė rudeninė gervė… Sakė, kad jis grojo ir ant tos pačios scenos su Tricky – tai tikrai atsispindėjo jo rimtoje charizmoje.

Gi ansamblio sielą Hansą Buhrsą net nežinau su kuo sulyginti. Galima tą daryt su kokiu Allerseelenu, tačiau pastarasis mane, kai koncertavo Lietuvoje prieš keletą metų, labiau linksmino nei sielą penėjo. Galima tą daryti su Tim Buckley ar Don Van Vliet, ar kad ir Blixa Bargeld, bet Hansas yra vyriokas, kuris vis tiek lieka su savo charizma, su savo vokalu, savąja ekspresija ir pasirodymo aistra. Beveik nebuvo, kad jis ramiai stovėtų ir „deklamuotų“ ar „rėkautų“. Šėliojo jis velnias po sceną, davėsi kaip koks niekadėjas, kėlė puotą akims ir ausims kaip koks Fredis iš Merkurijaus.

Bet va, galiausiai itin visus nuliūdino kai vienoje iš prakalbų tėškė, jog „pamiršo“ su savimi pasiimt CD ir vinylus su „Rubatong“ įrašais… Maniau po koncerto grįžęs, kad dėsiu per Spotify klausyt… O čia net torrentų ar trackeriuose nėra šio bendo albumų atsipūsti. Belieka tik viltis, kad tai ne paskutinis šio įstabaus ansamblio performancas Lietuvoje. Jei bus antras – kaip didžiausias groupie lauksiu su sydiku prie išėjimo autografų ir paplekšnojimo per petį.

…antra dalis – trečiadienį.