Jau ne viename flashbacke – tiek rašydamas djscene.lt portale, tiek kult.lt – kartojau, kad šiuolaikinis šokis yra VISKAS. Tai ir nereali, melomaniško selektyvumo muzika. Ir siurealistinis, spec. efektinis apšvietimas. Ir scenografinių sprendimų šizoidinis triumfas, ir atmosferos mistiškumo apogėjus. O šokis… Baletas, hip-hopas, Jacksonas, gatvės stilius, break-dance – na galima ten pasiimt (jei esi žingeidus) ko tik nori. Žinoma, vien žingeidumo kas be ko neužtenka – reikia ir suprasti šiuolaikinį šokį, į jį įsijausti, ir išjausti, mylėti galų gale, kad jis tau neatrodytų vien kaip „raitymasis“. Visa tai ir dar daugiau buvo šiame ilgame savaitgalyje vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje Kaune pavadinimu „AURA“.
Kultūrnamio giminės aplankė du nepaprastai nuostabius „Auros“ vakarus – penktadienį ir šeštadienį. Labai gaila dėl sekmadienio, nes tądien žadėjo būti siureali programa – Pietų Korėjos šokio vakaras, bet futbolas yra futbolas… Gi penktadienis ir šeštadienis davė visą puokštę nuotaikų – nuo mistiškos dramos, iki jautrios komedijos; nuo šokio akrobatikos, iki solinių performancų; nuo naujųjų technologijų panaudojimo, iki kostiumais vilkinčių homoseksualių vyrų.
Penktadienis: Kaukės ir monstrai
Pirmasis spektaklis buvo sušoktas gana solidaus amžiaus (40) moters vardu Anat Grigorio, kuri yra kilusi iš Izraelio. Tačiau amžius čia yra ne laiko refleksija – moteris tiek išvaizda, tiek judesiais atrodė kur kas geriau nei už mane pliktelėjusį trisdešimtmetį (su pilvuku). Šokis pavadinimu „Mr. Nice Guy“ (Ponas šaunusis) buvo su tokia mintim, kuri išreiškia šiuolaikinio žmogaus pasidavimą kitų primetamoms asmenybės vystymosi ir formavimosi formoms. Kol galiausiai nebelieka tikrojo „Aš“, o tik kitų suformuotas paveikslas, kaukių nebenusikratymas, iki kiaulės ir šuns lygio nukritimas. Pa(r)sidavimas ir beviltiškumas. Susi tapatinimas ir finale emocinis sprogimas, išsilaisvinimas.
Antrasis spektaklis buvo sušoktas jau visos trupės. Vyko jis Kauno Dramos Teatre (Rūtos salėje) ir vėlavo bemaž vieną akademinę valandą, kas nemenkai sunervino. Bet laukt iš ties vertėjo, nes spektaklio būta ypatingai gūdaus ir gilaus. Kuo jis gilus? Tai „Dame de Pic“ trupės iš Belgijos sušokta pjesė pavadinimu „Luciola“. Taip taip, pavadinimas nieko nesako, bet laimei prieš šou buvo išdalinti visiems belaukiantiems lapai su tekstu, kuriuose buvo detaliai aprašoma, kad spektaklyje bus gilinamasi į vidinius žmogaus monstrus – kaip su jais gyventi, juos išgyventi, iš savęs išvyti, su jais tūsinti, rasti bendrą kalbą ar tiesiog globoti kaip gauruotą šunį.
Nerealus žaidimas šviesomis buvo šio spektaklio koziris. Žodžio „apšvietimas“ panaudojimas čia jau būtų totali nuodėmė, nes su šviesomis čia buvo net ne piešiama, o tapoma – statomi simboliai, šešėliais derinamos mintys, sukuriama minėta giluma. Kartais šviesų gūdumas buvo toks blausus, kad net sunkiai kas išeidavo įžiūri! Bet tai ir yra šiuolaikinio šokio specifinė žavuma. Truko visa tai lygiai valandą, bet kaip ir kituose spektakliuose – nė nebuvo noro ar kada pasižiūri į bereikšmį telefoną (ypač, kai jis pas mane yra senasis Nokia modelis, ačiū Dievui). Muzikos būta nuostabios, šokėjų – du vyrai ir dvi jaunos žavios merginos, o ovacijos netilo kokias 10 minučių.
…antra dalis – trečiadienį.
