Nors pirmasis rugsėjo savaitgalis Vilniuje pasižymėjo totaliu veiksmo pertekliumi, kur viskas, it kokia lava iš ugnikalnio, veržėsi pro kraštus, ­– siautė jau mūsų aprašytas LOFTAS festivalis, džeržgė Sound of the underground Vilnius (apie jį kiek vėliau), miesto centre įsikūrė Sostinės dienos, įvairiausiose erdvėse skambėjo Vilnius Music Week ir t.t. – tačiau nusprendžiau palikti šį šurmulį ir patraukti į Anykščių kraštą.

Šeštadienį, matot, to krašto Trakinių kaime vyko toksai renginys pavadinimu Trakinių partizanai. Baisiai geras reikalas ir nuostabiai šilta atmosfera. Gavom basomis bristi per ledinį upelį, paklausyti paskaitų bei diskusijų, paragauti partizano Briedžio virtos košės, buvo proga paveizėti į smagią mūšio inscenizaciją ir naujausią (bei tikrai neblogą) Vytautas V. Landsbergio filmą „Trispalvis“. Pridėkime dar nuostabų savaitgalio orą, puikų miegą palapinėje ir turim fantastinį derinį.

Žodžiu, viso to pakylėtas kitą dieną spoksau į seniai matytą Puntuką ir galvoju: „Va čia tai šaunios vasaros palydos, va čia tai vasarą vainikuojantis katarsis“. Aišku, iškart galvoje šmėstelėjo ir kita mintis: „Kokia toji vasara buvo?“ Ir?

Kilkim Žaibu praėjo nepaprastai smagiai. Dar ilgai džiaugsiuosi, kad užteko ryžto iki tų Varnių nusigaut, nors noro juodai nebuvo. Ilgiausios metų naktys, tačiau šaltos it iš lapkričio trauktos, kiekvieną vakarą būdavo sutramdomos laužų skleidžiamos šilumos, – stebėdamas liepsną ir perduodamas sklidiną ragą iš rankų į rankas galėdavai prasėdėti iki pat ryto,–  o festivalio muzikinė dalis apskritai buvo stipriausia iš visų renginių, kuriuose šiais metais teko lankytis.

Liepa pasitiko ilgai lauktais vasariškais orais ir Dainų švente. Esu kaltas ir puolu prieš jus kryžiumi, skaitytojai, kad tekstas apie šventę taip ir nepasirodė. Bent čia šiek tiek užsiminsiu. Tai vat, tai buvo Šventė iš didžiosios raidės. Ypač sėkmingai praėjo finalinė dainų diena Vingio parke ir gaivališkoji folkloro diena „Laimužės lemta“ – šimtai vaikų, tūkstančiai žiūrovų ir dalyvių, juokas ant kiekvieno kampo, tautinių kostiumų jūra. Šventė visiems! Labai sužavėjo folkloro dienos metu Bernardinų sode įkurtas miestelis. Jame net pirtys buvo, o jose išsikaitinus galėjai prisėsti ant šalimais tekančios Vilnelės dugno.

Vidurvasarį varėm į Velnio akmenį. Nebūta čia tobulo, į kitas dimensijas nunešančio vasarvidžio nakties sapno, bet apskritai balius gavosi visai neblogas – keletas tikrai stiprių pasirodymų, netikėtai Anykščiuose atradau visai padoraus pado picų. Taip pat pagaliau praėjau visa sutvarkyta Šventosios pakrante, vadinamuoju sveikatingumo taku, ir likau visiškai sužavėtas!

Juodaragis, Juodaragis... Čia manęs iš viso nebūtų buvę nė kvapo, jei ne juokingos aplinkybės. Su festivalio organizatoriais kone visą vasarą žaidus katę ir pelę, Kultūrnamis galiausiai liko prie suskilusios geldos: nei bilietų, bo juos išgraibstė liaudis, nei pakvietimų, bo jų mums nedavė. Tariau: „Velniop šitą reikalą, varau į Čekiją“. Bet štai vieną šeštadienį, likus savaitei iki festivalio, vienas pažįstamas atsidūrė vietoje ir laiku – Vokiečių gatvėje naktį sugėrė su kažkokiu žmogumi. Už tai gavo porą pakvietimų ir taip man teko važiuoti į Juodaragį, ir , Jėbus mato, Čekijoje tikrai būtų buvę smagiau (dar ir dabar naktimis peržiūrinėju sesės Prahoje darytas nuotraukas ir kumščiu grūmoju prieš ekraną).

Nesikartosiu, kad šiais metais festivalis buvo glausto formato ir t. t. Visi ir taip tai žino. Naujoji vieta, Skinderiškio dendraloginis parkas, tikrai sužavėjo savo grožiu. Net ir liūdnai pagarsėję Sosnovskio barščiai, kurių milžiniški, ateiviškais skėčiais padabinti kotai vietomis stiebdavosi į padanges, kur ne kur atrodydavo tikrai estetiškai. Tačiau muzikinė festivalio dalis gavosi kone silpniausia nuo 2007 m., kai pirmą kartą atsilankiau šiame festivalyje.

Įdomiausi du festivalio programos akcentai buvo alaus virimas su Dundulio aludariais ir DJ Eirimas pasirodymas sekmadienio popietę – vedami muzikologo Eirimo Veličkos pasakojimo leidomės į muzikinę kelionę Šilko keliu, kur kiekvienam aplankytam kraštui atstovaudavo per Windows media player paleidžiamas kūrinys. Kad ir kaip kam gali skambėti juokingai, tačiau tai tikrai buvo įdomiausias festivalio muzikinis momentas, kurio dėka atradau įdomią džiazo muzikantę ir dainininkę Aziza Mustafa Zadeh iš Azerbaidžano.

Vasaros palydų maratonas prasidėjo kultūriniais viražais Kablyje, tiksliau jo rūsyje XI20. Ten rugsėjo 2 d. įvyko Sound of the underground (SOTU) festival Lithuania Vilniausturo atidarymo koncertas. Grindkorą pjaustė Faršas ir pagal jį bibopą trypė alternatyvios Vilniaus sielos, solistui iš Norvegijos Gaunte Granli sunkiai sekėsi pakinkyti gitarą, o kolektyvas BATALJ padavė ekstremalesnio space rocko ir vokalinio noizo kokteilioiš Berlyno. Būtent šitie sveteliaiir paliko geriausią įspūdį. Žiauriai energingai taškėsi ir staugė šie vokietukai. Taip įnirtingai, kad net ir kvapo pritrūko, bo grojo jie nepadoriai trumpai. Dabar galvoju, kad jie laisvai galėtų pasirodyti ir kokiame Velnio akmeny.

Tada ketvirtadienį, rugsėjo 4 d., lėkėm į LOFTĄ (kaip ten kas buvo, galite paskaityti čia), o penktadienį pabuvojau ir Vilnius Music Week‘e – viename iš Vilniaus kiemų klausėm baltarusio (((O))) skleidžiamo darkrave ir witch hauzo, o šeštadienio rytą išlėkiau pas partizanus.

Taigi, kaip su tuo „ir“? Kaip Kultūrnamio atstovas esu visai patenkintas. Nors į Visagino Country ir dar kelis festivalius nespėjau, dėl ko yra nuoširdžiai gaila, tačiau ten, kur lankiausi, buvo ganėtinai smagu. Vat, o pabaigai, vietoj baigiamojo žodžio apie artėjančius bulviakasius ir gotiškos tamsos metą, štai šaltas dušas, kuris gražins į realybę – „Toli, toli, šilta vasara jau toli“. Sveikinu, brangieji, sulaukus rudens!