08 02: OFF šeštadienis

Antrasis festivalio dienos rytas prasidėjo ilgoje ėjimo į viešąsias prausyklas eilėje. Manau, kad išbrauktų iš gyvenimo dviejų ištiso laukimo valandų galėjo ir nebūti dėl numanomo karčio ir nedidelio kiekio nemokamų dušų. Kita vertus, jau devintąjį kartą vykstantis OFF‘as susilaukia didelės masės lankytojų. Darbuotojų ir savanorių čia, tarytum, irgi netrūksta.

Tiesa, festivalis tapęs pakankamai internacionaliniu ir savo lankytojų atžvilgiu, manau, susilaukė pagyrimo už sugebėjimą kalbėtis su mumis tarptautine žodine kalba. Kita vertus, festivalyje puikiai aptarnauti, tuo negalėjome pasigirti už jo ribų. Čia, autobusų stotyse ar vietinėse bistro mus kalbančius anglų kalba jie lygiai taip pat suprato, kaip žuvis žiobčiojančias už stiklo akvariume. Vis dėlto, liksiu prie teigiamų pirmos dienos pusės įspūdžių Katowicoje. Šauniai praleidę laiką vietiniame miesto parke, vėl skubėjome į festivalį.

2012 m., viena Amerikos post-black metal grupė Vilniuje apšildė garsiuosius Russian Circles. Anuomet dar po garsiųjų post-rokerių sparnais glaudęsi Deafheaven, pastaruoju metu jau triumfuoja didžiose pasaulio scenose. Galingu pasirodymu amerikiečiai sukrėtė ir didžiąją OFF sceną. Jau pirmasis kūrinys „Dream House“ nepaliko žiūrovų abejingų. Anaiptol, žandikauliai ne vienam buvo atsivėrę nuo įspūdingo muzikantų šou, o ypač vokalisto George Clarke ekspresyvaus pasirodymo. Šis grupės lyderis pasirodė esąs panašus ir į minios diktatorių. Nepaisant tiesioginio Clarke‘o ryšio su minia, plaukiant ant jų rankų, manau, kad jo vokaliniai sugebėjimai ir chaotiškas akių kontaktas privertė ne vieno odą pašiurpti. Sakykime, kad buvo gauta subtili adrenalino dozė.

Nebūdama ypatinga žinovė, o dabar jau galima sakyti ir neypatinga gerbėja, vis dėlto noriu prisiminti garsiosios JAV atlikėjos Chelsea Wolfe pasirodymą Lenkijos scenoje. Nenuostabu, kad populiari ledo karalienė susilaukia daug dėmesio ir gerbėjų ne tik dėl egzistavimo „Game Of Thrones“ garso takelyje. Turiu pripažinti, kad ši atlikėja yra sulipdžiusi tokius skambesius kaip drone metal, folk ar net gothic rock savo kūryboje. Pagirtina, tiesa? Apskritai atlikėja atrodo inovatyvi, nors kažkoks norvegiško black‘o ir tradicinio hipiško folk‘o derinys man pasirodė neskanus. Nepaisant to, publika krykštavo.

Inovatyvumu pasižymėjo ir kolektyvas Jerusalem In My Heart. Kelių skirtingų tautų žmonių susibūrimas pagimdė ne tik avangardinę, experimentinę muziką, tačiau ir integravo ją vizualų šiuolaikinį meną: trijų juostinių kino projektorių vizualizacijų kompoziciją. The Jesus and Mary Chain – kita didžiąją sceną okupavusi grupelė, reikalaujanti dar trupučio mūsų visų dėmesio. Šiais laikais esą teigima, jog vienintelis dalykas nebevykstantis JAMC scenoje – tai nenumaldoma energija ir riaušės, vykusios 80-taisiais. Visa tai gimė iš niekur kitur, kaip tik stiprios kolektyvo muzikos. Drįsčiau atkreipti dėmesį, jog Lenkijos festivalyje OFF pasirodę škotai stogo kaip ir niekam nenurovė ir iš kojų nieko rimtai neišvertė išskyrus scenoje stovėjusį mikrofoną. Žinoma, minia tapo patenkinta sulaukę kultu tapusio “Just Like Honey” šmotelio. Energijos, sakyčiau, pritrūko. O gal visgi amžius ir dar tie nesutarimai grupėje…

08  03: OFF sekmadienis (paskutinė diena)

Paskutinę festivalio dieną buvo besprogsianti didžioji emocijų bomba. Paskutinieji pasispardymai prieš bene finalinę renginio grupę Slowdive, dar privertė padaryti tam tikras išvadas apie šios visos programos gėrybių turinį. Žinant ar skaitant apie OFF‘e pasirodysiančias grupes, čia neretai šmėžuodavo toks žodis kaip reappearance (atgimimas). Manau, kad ne vienas žiūrovas čia išgyveno emocinį sugrįžimą į buvusius laikus arba bent jau į idealizuojamą tam tikrą muzikos epochą. Taip pat stebino muzikinė festivalio įvairovė ir mintis, kad galime išsilaisvinti iš vergovės kažkokiam konkrečiam muzikos stiliui. Mūsų tolerancija jau turbūt buvo pasiekus aukščiausią lygį nesibodint čia klausytis metalo ar ten patektį į hip-hoperių Clipping. sausakimšą vakarėlio erdvę. Tokios grupės kaip Orchestre Poly-Rythmo De Cotonou vertė ir susimąstyti apie Afrikos geografines „žinias“. Žodžiu, muzikos buvo iš visur ir visokios.

Pradėsiu nuo paskutinės OFF‘o dienos nesu(si)pratimų – Andrew W.K. Party metal – taip vienareikšmiškai galima būtų įvardyti amerikiečio Andrew veiklą muzikos scenoje. Pavydėtina artisto energija yra ne kartą atsipirkusi kraujuojančia atlikėjo nosimi. Balti apdarai ir kruvinas veidas yra jo identifikacijos veidas. Publika šėlo, o labiausiai – Andrew W.K.

Artur Rojek buvo permestas keliais jutiminiais elementais dėl tam tikrų solidarumo sumetimų. Visų pirma, šis garsus lenkų alternatyviosios muzikos atlikėjas yra ne kas kitas kaip OFF festivalio iniciatorius ir pagrindinis organizatorius! Jis be abejonės pritraukė minias klausytojų. Jo populiarumą tarp tautiečių drįsčiau prilyginti Andriui Mamontovui lietuviškoje scenoje. Deja, Artur Rojek pasirodymas mano iniciatyva buvo greitai iškeistas į laukimą prie didžiosios festivalio scenos, kur jau visu gražumu puikavosi grupės iškaba „slowdive“.

Maždaug mano gimimo metais, UK susikūrusi shoegaze grupelė Slowdive, po beveik 20 metų tylos gyvojoje scenoje, čia pasirodė su nuoširdžiu noru atvykti ir atlikti dar vieną nuostabią programą vienoje iš pasaulio scenų šiais metais. Melancholiška dream pop/ shoegaze muzika privertė nerti gilyn į malonią, nostalgišką muzikos jūrą. Britų kolektyvas, muzikos prasme paveikęs ne vieną net ir šio festivalio scenos dalyvį (pvz. Deafheaven), neabejotinai sulaukė čia daug emocionalaus dėmesio. Publika dar ilgai nesiskirstė nuo scenos po legendinės grupės atlikto originalaus Syd Barrett cover‘io Golden Hair. Ačiū, jūsų pasirodymas buvo vertas ašarų.

Atrodytų, paėmus iš gyvenimo viską ką galimą, dar neatsispyriau užmesti akį į dar vieną legendą – Belle & Sebastian. Turiu pripažinti visų “šaunios grupės” kriterijų atitikimą šio kolektyvo atžvilgiu. Nemažas britų alternative/ indie rock grupės ansamblis teigiama prasme privertė pamąstyti apie savo prilygstamumą tokiems „nežemiškiems“ atlikėjams kaip Simon & Garfunkel ar Morrissey. Jie viso labo buvo nepakartojami ir šauniai užvedantys jau pavargusius žiūrovus.

Negrįžtant prie tarpmiestinių Lenkijos maršrutų ypatumų, noriu pasidžiaugti savo ir kitų OFF’e dalyvavusių sėkme pamatyti savo gyvenimo grupes ar kažką naujo. Čia iš dalies grįžtu prie Artur Rojek ir jo minčių, jog čia ir dabar turėjome galimybę gyvai išgirsti garso takelius, galbūt jau daugelį metų lydinčius mūsų kasdienybę. Siūlau atvykti ir patiems tuo įsitikinti.

foto: Vytenio Jurevičiaus