Evaldas Azubkauskas yra plačiai žinomas kaip dub muzikos vėliavenešys lietuviškos muzikinėje padangėje. Turiu  omenyje projektą „Girių Dvasios“. Pokalbis apima daug kas aktualu. Be abejo ir tai, kas visiškai neįdomu bei padabinta filosofinėmis įžvalgomis. Seniai norėjau pakalbinti šį priertėlį, nes iš socialinių tinklų ir aktyviame kult.lt palaikymo fronte palieka savo ryškius pėdsakus (“like“, hehe). Interviu lengvas, juk jau savaitgalis.

Savo facebook‘o avatare esi nusifotografavęs su mobiliaku prieš veidrodį? Kodėl foto nėra duckface ir ar tau tiesiog nepatinka kitų fotografų (šiuo atveju paparacų) blykstės?

Aš tiesiog visiems labai norėjau parodyti savo naują barzdos šukuoseną.

Supratau… Kaip tau praėjo šventės? Ar pagavai Kalėdų Senelį už kapišono?

Ai, na kaip visada – šeima, tėvai, maistas, plotkelės, telikas.

Telikas… Ar per visą laikotarpį priaugai daug svorio? Ar palaikai formą?

Silkės nevalgiau.

Ar per Kūčias ėjai į bažnyčią?

Nesu didelis svečias šiuose namuose.

Viename itin konceptualiame interviu E. Dragūnas pasakė, kad „šou biznyje yra visiška šikna“. Tad kaip tu žiūri į „šou biznį“ ir į moterišką šikną?

Na, aš ir konceptualiai atsakysiu. Jei tame biznyje darai šikną, tai šikną ir rasi. Tęsiant temą, žmonės, kurie dalyvauja visame tame, kartais yra itin arogantiški ir dideli savimylos dėl savo komentarų, pagiežos ir t.t. Bet svarbiausia, kad, tarkim, aš juk visai nenoriu pavogti klausytojų iš kokio Alano Chošnau, kad jie pradėtų klausyti Muziką. Tai ir beprasmiška kažką analizuot apie tą pop muzikos biznio sceną ar panašiai. Manau, geriausia susikoncentruot ties tuo, kas Lietuvoje geriausia, nekreipiant dėmesio į visą ta mass media flood‘ą.

Kai atsirado socialiniai tinklai, viskas susiniveliavo. Nebeliko nieko švento, nes seniau pogrindis buvo tarsi po magiška auroeole, reikdavo giliai ir nuosekliai iki jo kapstytis, o po to rituališkai džiaugtis. Dabar galima sakyti, jog muzika prarado savo “koncepciją”.

Suprantu ką tu sakai, bet, manau, šiuo atveju viskas atsiremia grynai į tai, ką tu darai, ir nori pasakyti. Nemanau, kad nesimėtymas nuo vieno prie kito, kūrimas iš širdies, dvasinio krūvio perdavimas šiais laikais paskęsta tame informacijos sraute. Kiekvienas atranda savo, kiekvienas turi savo.

OK. Dabar užduosiu klausimą, kuris mane itin mentališkai paliečia. Kaip tu vertini tuos visus „nuoširdžius iki kraujo smegenų pasirodymus“, kuriuose čiuvas užlipęs ant scenos paleidžia kasetinį įrašą į plėjerį, tada girtas kažką nusibliauna į mikrofoną, o visi jam atsistoję ploja. Nemanai, kad tai šimtą kartų blogiau už visų mylimą banaliausią popsą?

Na, popsas, undergroundas ir pan… Tai tos chaltūros yra visur absoliučiai pilna. Kaip tarkim koks super live atlikėjas tesukinėja kokią vieną rankenėlę plačiai gestiguliuodamas, vaizduodamas baisų koncertmeisterį, o blaiviai mąstantis klausytojas puikiai pamato kur kokia yra chaltūra, kur žmogus tikrai koncertuoja. Žinoma, jei yra blaivas.

Mamontovas teigė, kad Lietuva nėra roko šalis, nes iš prigimties mes esam intravertai, kurie vieni tyliai žvakės šviesoje prie kompų kuria muziką.

Na, tai du visiškai skirtingi dalykai. Tiek groti grupėje, tiek vienam yra savi iššūkiai. Kažkada ir man yra tekę groti momentiškai ansamblyje, bet vėlgi – interesų konfliktai. Aš, kaip teigė Mamontovas, daug geriau jaučiuosi kurdamas vienas, kai įgyvendinu grynai savo idėjas taip, kaip noriu.

Kokiuose tavo koncertuose, kuriuose grojai, pasitaikė daugiausia (ne)planuotų nuotykių?

Įsimintiniausias, ko gero, buvo festivalyje „Sūpynės“. Grojau, kai buvo tamsu, o nuo scenos nulipau apšviestas aušros. Nuostabu. O kvailiausias, tai buvo festivalyje Kaune, „Jachtklube“. Atėjus laikui groti pamačiau pakuojančius aparatūrą darbininkus ir vieną girtą „klausytoją“ gulintį kampe. Organizatorius man už tai davė dėžę „Red Bull‘io“, kaip atsiprašymo dovaną, kuri labai padėjo naktį vairuojant vingiuotame kelyje namų link.

Kada ir kaip gimė „Girių Dvasios“?

2009 metų pradžioje. Turiu gerų draugų, kurie su gerais kompaktais užveda ant gero kelio. Tad paklausęs nusprendžiau pabandyti su kūryba. Nuostabu, kad ji patiko ne tik man, bet ir kitų nelikau nepastebėtas, tad neliko nieko kito, kaip tik toliau tęsti užsimezgusį kelią.

Pasakok apie savo leidyklą „Cold Tear Records“ („CTR“).

Ją įkūriau 2010 metais. Kadangi nusprendžiau, kad neverta laukti kol kas nors mane pastebės ar pan., įkūriau savo leiblą ne tik savo, bet dabar jau ir kitų nuostabių atlikėjų relyzams.

Kokį pasisekimą turi ši leidyklą? Ar daug download‘ų?

Lyginant su kitu lietuvišku, pavyzdžiui, sutemos.net, kuris, deja, nutraukė veiklą, tai mes net nesvajojam į juos lygiuotis. „CTR“ yra daug labiau žinomas ne Lietuvoje. Mes savo auditoriją turim ir iš įvairiausių pasaulio šalių, galbūt mūsų leidinių klausosi net ir Tokijuje. (šypsosi)

Pastaruoju metu tave galima matyti kuriantį liaudiška ornamentika išpuoštus kūrinius. Esi sentimentalus protėvių giesmėms?

Kuoment kuriu, visada neturiu apibrėžtų nuostatų kaip ką kurti. Bet pastaruoju metu mane iš tiesų pradėjo žavėti etnokultūra, ypač sutartinės. Juk tai senovinė dvasinė lietuvių praktika ar mistika! Dauguma kūrinių atliekami dvasiniuose ritualuose, turi sakrališką krūvį. Ir iš tikro, klausant jų man iškilo tokios paralelės su rytietiškomis rituališkomis giesmėmis, kurių esmė yra garsas magijoje. Tad mąstau apie kokį nors tokio koncepto leidinį. Tiesą sakant, man yra tekę groti ir „Juodaragy“. Tik tiek, kad jis buvo sugrotas, kai dauguma sėdėjo palapinėse. (šypsosi)

Ar myli Tėvynę Lietuvą? Kas tau joje patinka ir kur įžvelgi didžiausias šalies ydas?

Na, emigruoti tikrai neketinu. Lietuva man – puikus kraštas su daug galimybių, jei nesi sudėjęs rankų. Manau lietuviai turi didžiulę dvasios stiprybę, kantrybę, kritiniais momentais sugeba stoti petys į petį. O ydos… Argi jų reikia ieškoti? (šypsosi)

Ka manai apie Ukrainą ir Janukovičių?

Manau, kad vienaip ar kitaip pokyčiai bus. Jie įvyks, tik klausimas, kaip jie pasireikš. Žvelgiant į Lietuvos patrtį, manau, kad pasikeitimai gal ir įvyks, tik neaišku kaip ten viskas rutuliuosis toliau. Tame esmė.

Koks žmogus dvasiniam lygmeny tau suteikia didžiausią sielos sujudimą: Popiežius Pranciškus, Dalai Lama ar Nelson‘as Mandela?

Man patinka rytietiški dalykai, filosofija. Domiuosi rytietiška išmintimi. O šiaip mano „herojus“ – populiarusis Dalai Lama.

Kokie gilūs ir netgi filosofiniai žodžiai – nesvarbu ar alkoholiko, ar vienuolio, ar mamos – muzikinės dainos tekstai tave paveikia kaip kokia karšta juoda arbata?

Tai buvo induisto ištarti žodžiai. Jis pasakojo, kad visata yra milžiniška mikroorganizmų buveinė ir kiekvienas joje yra su sava misija. Jei tu nukrypsti nuo tos vagos neteisingais klystkeliais, tada visas tas mechanizmas nustumia tave atgal, tad reikia uoliai ir sunkiai dirbti, kad tai neįvyktų. Antraip, visa tai pasireiškia nusivylimais, kančiomis ir panašiai.

Koks filmas tau paliko didžiausią įspūdį?

Man labia patinka rytietiški, legendomis paremti, filmai. Vienas iš jų „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“.

Ar esi laimingas žmogus?

Manau, kad turiu daugiau nei esu nusipelnęs. Net ir tada, kai viskas grojasi ne pagal tavo dūdelę.

BLITZ:

1. Bandcamp ar netlable? – Arba net leiblo ir bandcamp simbiozė.
2. Facebook ar face on book? – Book.
3. Intravertiškumas ar ekstravertiškumas? – Simbiozė.
4. Kompiuteris ar sintezatorius? – Neatskiriama.
5. Techno ar metalas? – Dub techno.
6. Baidarės ar slidės šią žiemą?  – Vasara ir baidarės.
7. Michael‘is Schumacher‘is ar Ayrton‘as Senna? – Michaelis.
8. Širdies ritmas ar dub gabalo pikas? – Širdies ritmas dubo ritmu.
9. Gyventi ar mirti? – Neįžvelgiu tame skirtumo.
10. Soulsonic ar Girių dvasios? – Nedaloma.