Na, buk tai jūs nežinot kas yra per chuliganai “Golden Parazyth”, tad net vienu sakiniu – maladiec čiuvakai. Širdyje jie yra true bajeristai, atlapaširdžiai kaip Rusijos provincijoje ir nepabijokime šių epitetų – profesionalūs koncertmeisteriai, geros muzikos kūrėjai, maištaujantys menininkai. Nemėgstu trumpų interviu – toks skiriamasis Kultūrnamio bruožas. Tad paporinta buvo pusantros valandos ir 80% to – sutalpinta į šį tekstą. Na, keiksmažodžius juk reikia į šiukšle-dėžę.

Duetas dalinasi nuomone apie naująjį popiežių Pranciškų, paslapties šydu apgaubtą naujausią tuoj išeisianantį albumą. Apie tai kaip jiems sekasi groti 14 tūkstančiai žmonių miniai ir kodėl vienas koncertas kai kam nepatenkina lūkesčių, o kituose žmonės kraustosi iš proto.

Nuoširdus ir be jokio patoso pokalbis su šiais itin produktyvius kūrėjais, vėdarus mėgstančius reiverius, ne vengiančius nueiti į skrabalų koncertus ir visaip kitaip tobulinti savo vidinį pasaulį. Filosifai, perfekcionistai, naktimis ne mieganantys, o dienomis sapnuoja dainas

Jūs kaip Lietuvos muzikinės padangės žvaigždės esate nuolat veikloje. Foto sesijos, darbas studijoje, nuolatiniai koncertai. Ar pasibaigus intensyviai dienai jūs būnate nusikalę, ar atvirkščiai pasikrovę ir kaifuojate nuo darbo rezultatų?

Giedrius: Jo, tai čia šitas klausimas geriausia būtų, jei būtų adresuotas kokiam Žilvinui Žvaguliui, nes nesame nei kokios žvaigždės ar pan. Esame atlikėjai, kuriuos daug kviečia koncertuoti, dažnai būna ir foto sesijų, tam tikrų susitikimų. Turime įvairių pasiūlymų iš kurių be abejo renkamės, nes ne vieno tenka atsisakyti, kitus maloniai priimame. Ir jei tu esi visu tuo užimtas yra gerai, nes kaip atlikėjas esi reikalingas, tu kažką veiki, nes tiesiog kažkas prasmingo vyksta tavo kaip kūrėjo gyvenime. Kiekvienas, ko gero, nori  būti  reikalingas, nes įvertinimas yra labai svarbu.

Aurimas: Dar noriu pridėt. Fiziškai aišku labai pavargstam ir tikrai yra dienų kai nieko nesinori, kartais net būna tuos darbus pradėt labai sunku, bet kaip pats sakei, kai pamatom rezultatus ir būname patenkinti – būna dar didesnis stimulas dirbti toliau, judėti ir atiduot save tam šimtu procentų.

O jūs kokie kūrybiškumo žmonės; ekspresyvus, kuomet netikėtai užgimus mintis / idėja / įkvėpimas ginte nugina į studiją tai materializuoti, ar atvirkščiai – užsidarę tarp keturių sienų prie aparatų bandote, eksperimentuojate ir lipdote idėjas?

Giedrius: Jo, spėju ir Aurimas pritartų, mes esame grynai ekspresyvūs kūrėjai, nes kuriam nepriklausomai nuo to kada reikia, nes būna, kad užstringame ties vienu kūriniu ir tiesiog paleidžiam jį kokiam nors kitam laikui, tiesiog geresniems laikams. O šiaip dažniausiai tai būna labai ekspresyvu. Kažkas yra pasakęs, kad naktis yra geriausia terpė kūrybiniam procesui, nes tai yra tarytum tuščias popieriaus lapas, kuriame tu gali piešt. Nebūna jokių pašalinių garsų, nereikalingų telefono skambučių. Tai mes esame nakties kūrėjai, nes tada tiesiog mintys geriau dėliojasi ir duodi sau daugiau laisvės, nes nesi apkrautas pašaliniais dalykais. Tai spėju mes galėtume save priskirti prie naktinių ekspresyvių kūrėjų…

Naktinių personų.

Jojo, naktinių ekspresyviųjų personų.

Tai jūs esat tikri reiveriai taip išeina, nes dieną ilsitės, o naktį – kūrybiškai tūsinatės.

Giedrius: Taip, taip tikri vėdarai.

O kaip šiaip gyvenimas? Abu vis dar su ta pačia? (mintim, kad bus geriau)

Giedrius: Be abejo, kad taip. Mes tikime ir reikia tikėti, kad viskas eina tik geryn ir viskas kas geriausia bus ateityje. Viskas juk nuo tavęs priklauso. Ko tu tikiesi iš gyvenimo ir iš kitų; ar jie tau turi kažką duoti, ar pirmiausia tu tai turi padaryt dėl kažko, kad būtų kažkas gero ir tau tai sugrįžtų.

O jūs, bendrai paėmus, plačiąja prasme, labiau imat iš supančio pasaulio ar jam duodat. Ar tai yra sintezė to?

Giedrius: Be abejo sintezė. Bet per sako kūrybą, koncertus mes duodame, o eidami į kitų įvairiausių atlikėjų, kompozitorių koncertus, nesvarbu kokio žanro; gitaristų, dainininkų, būgnininkų, skrabalų atlikėjų, tai tada mes būtent ir imam, ieškodami tam tikrų niuansų, kurie mus kaip kūrėjus ar asmenybes gali inspiruoti. Sužadint mumyse kažką keisti, ar mus įkvėpti.

Šiaip kiekvienas atlikėjas, kuris kuria pradžiai turi duoti, nes kitaip traukinys sustoja ir tu tada turi išlipti.

Aurimas: Aš dar papildysiu.  Manau, kad esame kaip tam tikras filtras. Mes priimame informaciją į save, įvairiausią – iš aplinkos, kurioje mes gyvenam, ką sužinom naujo, kokios muzikos mes klausom. Ir visa tai perėję per mus kažkokiu būdu atsispindi ir mūsų muzikoje. Galima sakyti, kad visi šitoje žemėje esame savotiški mediumai.

Tai tada ar buvote “Foje” koncerte?

Giedrius: Ne ir už tai nusipjoviau savo mažąjį kairės rankos pirštą.

Jūsų koncertai galima sakyt niekad nenuvilia. Tačiau pastarąjį kartą, kai man asmeniškai jūs rodėtės ne itin savo vietoj buvo koncertas Katedros aikštėje. Ar jaudinotės?

Giedrius:  Na, per mūsų pasirodymus didelių ir kitokių erdvių buvo įvairiausių. Aš šiame klausime labiau norėčiau susikoncentruot ties vieta “ar buvome savo vietoje”? Iš esmės mus išsirinko tiek “Vilnius Music Week” vadyba, tiek Vilniaus valdžia. Ir tiesiog mes atstovavom tą vakarą Vilniaus miestui, Lietuvos kūrėjus. Ir jo, mes grojom daug naujų dainų, negrojom tų visų klasikinių hitų, kurie galbūt galėjo kitaip paveikti žmones šitoj aikštėj. Bet šiaip ar taip žmonės tikrai neišsivaikščiojo, nebuvo mėtomi buteliai ar dar kažkas…

…gėlės, gėlės.

Jo nebuvo nei to nei ano varianto, tai, manau, žmonių mes tikrai nenuvylėm. Žinoma, mes nepadarėm savo geriausio koncerto per savo gyvenimą, karjerą, bet nepadarėm ir blogiausio. O žinant žmonių kiekį ir amžiaus vidurkį, bei jų požiūrius, kurių buvo įvairiausių tarp susirinkusiųjų toje erdvėje, tai, manau, mes kaip tik tvirtai atsilaikėm.

Ir, mielas Martynai, turėk omeny, kad “Golden Parazyth” turi ir auksinę, ir šlykščiąją pusę, kur niekados nebus lenkiamas stuburas prieš kažką, ir niekada nebus taikomos sąlygos, tik pačių mūsų. Ir jei tai kam nors netinka, tiesiog mūsų nebekviečia į tą renginį.

Ir nesvarbu, kad galbūt du trečdaliai nežinojo tų kūrinių, bet mes darėme kaip mums atrodė teisinga, nes toks yra  “Golden Parazyth” šarvas ar įvaizdis. Ir taip bus visada, kad mes niekad nesitaikysim prie tam tikros erdvės, publikos, festivalio. Ir tai yra pankiškas senas ir tuo pačiu dabartinis “Golden Parazyth” požiūris į tai ką  ir  kaip mes darom.

Bet ar negeriau būtų buvę padaryt tokį kaip reprezentatyvų koncertą geriausių dainų, padaryt taip vadinamą tūsą, pritraukt papildomų gerbėjų ir pan.?

Giedrus: Na, be abejo, tai nebuvo tūsas kaip įprasta mažesnėje erdvėje, kur žmonės ateina klausyti žinantys kaip kas ir kas yra “Golden Parazyth”.

Aurimas: Galų gale prie aplinkos, kuri mums nėra įprasta irgi reikia priprasti. Jei tai būtų buvęs antras ar trečias koncertas Katedros aikštėje, analogiškai ir įspūdis jau būtų kur kas kitoks. Ir šiaip koncertuose pirma dalis būna ramesnė. Bet jei įsivažiuojant sulaukiame feedbacko iš susirinkusiųjų, iškart pasikraunam antrai pasirodymo daliai, kuri kaip taisyklė būna kur kas energingesnė.

Skaičiau, kad prieš koncertą jūs stengiatės ~valandą pabūti tyloje, kad susimobilizuotume artėjančiam šou.

Giedrius: Matai, tarkim klubuose visada būna tokios vietos kaip “tamsūs kambariukai”, kuriuose tas tikrai pavyksta. O kai tai nepavyksta, dažniausiai sutrukdo įvairūs faktoriai, kurie neduoda galimybės “meditacijai”. Nes būna dažnai, kai vos atvykus į reginį tespėji pasidaryti soundčeką ir lipi ant scenos.

O štai koncertas “Tamstoje” po to buvo klasikinis dueto išstojimas; daug energijos, artistiškumo, pozityvių vibracijų ir t.t.

Kokie koncertai jums maloniausi ir kam jūs teikiate prioritetą? Ar norite įsiveržti į arenas kaip SEL, AM, Paškevičius, ar visgi jums maloniau groti ištikimiems fanams intymiame potyryje?

Giedrius: Mes savęs išduot jokiais būdais nesiruošiam. Tuo pačiu ir tikrųjų klausytojų ir gerbėjų. O muzika kaip muzika – pasaulis juk yra didelis, gerbėjų ratą tikimės plėsti ir toliau. Žinoma, po dešimt metų kas bus toliau sunku pasakyt. Šiandien pavyzdžiui šildome pasaulinio lygio žvaigždes arenose. Bet gal ateis metas, kai mus kas nors pagaliau apšildys.

O aš va tikėjausi, kad sakysit priešingai, kad velniam mums tos arenos – daug maloniau koncertuoti jaukioje, intymioje aplinkoje.

Aurimas:  Svarbu ne tai ar didelė ar maža erdvė tave supa, svarbiausia kas susirenka pabūti ir išgyventi muziką kartu. Be abejo, visos patirtys yra neišdildomos. Bet jei tu nuosekliai neši savo vėliavą ir prie tavęs klijuojasi vis didesnė auditorija – kodėl gi ne. Tai yra nuostabu, manau.

Jūsų grupėje pastebėjau tokį keistą marketinginį fenomeną. Savo koncertuose grojate labai daug naujų negirdėtų dainų. Ir kai išleidžiat albumą jus lazdavoja, jog iškepėt pastarųjų metų “best of” rinkinį. Tad klausimas toks: ar jūs kaip plevėsos menininkai kliaujatės širdimi ir nuojauta?

Giedrius: Tai va, ačiū labai geras tavo klausimas. Albumas “Long Way Home” buvo toks grynai ne patirties simbolis, ikona, kaip, kad tu pasakei. Tuos kūrinius mes grojome tikrai ilgą laiką, jie buvo ne vienerių metų senumo. Tarkim “Kleine Muzik” buvo gal penkių metų senumo gabalas. Ir taip, tai buvo tam tikra klaida. Bet “Long Way Home” įrašėme kaip sukristalizuotą pastarųjų metų istoriją, kad jis kažkur nenugrimztų.

Bet dabar mūsų su Aurimu yra susitarimas, kad mes leidžiame pavienius singlus, EP, kurie yra “dabar ir čia”, bet štai naujas albumas bus visiškai kas kita. Jis bus niekam niekad negirdėtas. Žodžių šią “klaidą” mes tikrai ištaisysime.

LWH albumą išleidot?…

2012 metais, kaip tik prieš pasaulio pabaigą.

A, nu tai išgelbėjot.

O pas jus yra kažkoks periodiškumas leist albumus? Tarkim Depeche Mode’ai kepa juos kas keturi metus, kiti irgi turi savo prijomus. O jūs ar laikotės kokio Parazythiško laikmačio?

Giedrius: Nepyk, nieko mes tau šiuo klausimu nepasakysim. Bet jei tu turi idėjų ir jos yra vertos kažkokio įrašo, taip būna netgi tarkim kas pusmetį. Bet tarkim seniau “Depechai” kepadavo albumus vos ne kas metus ir kai su laiku Gore’as nebegali to pavežti tai ir kepa periodiškai kas keturis. Tai, manau, viskas yra nuo tavo mūzų, kurios tave aplanko arba ne.

Aurimas:  Dar kai su laiku perfekcionistiškiau pradedi į viską žiūrėt, kabintis į detales, tada ir tarpai tarp albumų didėja.  O nežinau – pagyvensim, pamatysim. Atsisukus į išleistus darbus, iš ties gali pamatyt periodiškumus, juolab, kad nėra čia tų daug albumų (trys – aut. past). Laikas bėga ir pažiūrėsim kaip viskas bus po minėtų dešimties metų.

Giedrius:  Dar papildysiu – per septynis 7 metus – trys albumai ir keletas EP, tai albumas išleidžiamas kas du metus.

…Taip, iš ties geras periodiškumas iš tikro.

Giedrius: Tai pažiūrėsim kaip čia kas bus. Dažniausiai dar, kaip kalbėjom, atskiras dainas, kurias leidžiame singlais, ir kurie šią vasarą pasirodymuose buvo puikiai priimti, tai kam skūstis… Tarkim gabalą “PORNO”, pagal jį visi šoko ir puikiai dauguma priėmė. (šypsosi)

Tai, žodžiu, Jūs kaip kokie reklamščikai, kurie per dieną pagimdo 18 unikalių idėjų, tad ir jūs lygiai tokie patys. Jų nestokojate ir nežadat išsisemt.

Giedrius: Tai be abejo, negi sėdėsi rankas susidėjęs ant suoliuko parke.

Klausimas dėl šedevrinio jūsų disko “Long Way Home”. Gavosi toks fenomenas, kad vėl gi jūs koncentravotės į jį per pasirodymus dar neišleidus albumo ir man tai buvo toks pravalas… Nes aš būtent prieš šią vasarą klausiau darbą itin melomaniškai, netgi su mašina ieškojau simpatiškų pakeleivių prasivėręs langą su muzonu ant viso garso, nes Jūsų garsai labai tam tiko (kabinimui). Tačiau gavosi toks “bezpridėlas“, kad tą dar neišleistą albumą atgrojot užpraeitoj vasaroj, ir kai jis išėjo – jūsų festivaliuose nebuvo! Nors turėjo būt priešingai. Taip gavos, kad visą ta programą skersai išilgai supielyjot prieš metus. Tad ar nebuvo liūdna, kad albumas išleistas naujas, o koncų – nėr? (šypt)

Aurimas: Tikrai nebuvo liūdna, taip matyt turėjo būt.  Buvo visokių veiklų ir taip.

Žodžiu, dalampački tie siauraakiai festivaliai.

Giedrius: Dalampački.

Tai ta proga ir stverkime jautį už ragų. Kada bus naujas albumas, koks jis bus, ar bus pristatinėjimai koncertų pavidalu ir pan.

Giedrius: Dabar kas liečia albumą, galime pasakyti, kad artimiausiu metu mes išleisime EP. Po to išvažiuosime į dviejų savaičių kelionę, kaip pavadint, kūrybinių, ieškojimų atostogų. O apie albumą nenoriu nieko pasakyt, nes kaip minėjau tai bus visiškai naujas diskas, niekur negrotomis dainomis, kurių niekas iki šiol nebus girdėjęs.

Pažanga!

Giedrius: O su pristatymais bus viskas savo laiku, mes ties tuo irgi dirbame, bent jau planuose.

Dabar išleidžiat EP. Ką galite apie jį papasakoti?

Giedrius: EP, tai dar kartą save užfiksuoti , apie save priminti. Tam, kad žmonės jį turėtų, klausytų. Dabar jis apdorojamas studijoje, šlifuojamas. Kažkada jis turėtų būt atiduotas su sutvarkytu garsu. Mano puiki draugė nupiešė viršelį (labai gražus). Na, ir kodėl gi nepadaryt dar vieno smagaus siurprizo mūsų klausytojams.

Savo kūryboje didieji  muzikantai, kaip minėti “Depeche Mode” ar minėtas Mamontovas sukūrę albumus – padaro ilgą pertrauką, gi jūs (kaip irgi minėjau) – nesėdit rankų sudėję. Ne atrodo, kad nuo tokio intensyvaus srauto jūs galite su laiku ne tai, kad nusibosti, bet tiesiog idėjos “užsibaigs”, išsisemsit?

Aurimas: Na,su tuo leidimu kalnų neverčiame, kai nesi tokio masto kaip “DM” pasaulyje arba kaip Mamontovas Lietuvoj, manau, kaip tik turi pastoviai apie save priminti. Jie gali leisti sau prabangą daryt tas periodiškas pertraukas. Tačiau kai esi dar tik pradžioje to kalno, kai pradedi įgauti pagreitį, įsibėgėti į tą kalno viršūnę, tai toks tas kelias. Ir mes dabar tiesiog veikiam kaip veikiam ir mums tai teikia džiaugsmą. Muzikos (geros) juk niekada nebus per daug. Tiesiog norime dalytis,  jei žmonės prašo ir jiems tas patinka.

Žodžiu Jūs kliaujatės širdimi.

Giedrius: Be abejo. Darom ką darom. O dabar turime naują vadybą ir žiūrėsim kur link viskas kryps. Muzika nesikeis, bet galbūt bus kažkokie marketinginiai sprendimai. O kol kas kliaujamės savo širdimi, esame paprasti, nestatome savęs į kokias žvaigždes ar pan. Ir šūdų, tikiuosi, tikrai nepridarysim. Nei sau nei Lietuvai.

Skaičiau kad planuojat vinilą.

Giedrius: Matai dabar apie tą albumą nesinori kalbėt. Nes tarkim “Long Way Home” išleidome savo jėgom. Kartu su Aurimu ieškojom kas mums atspaus diską, kas mums nupieš viršelį, kas sumaketuos, kas pristatys ir visi kiti dalykai. Dirbom visą vadybinį darbą kartu.

Su nauju darbu, mes ieškosime jau leidybinės kompanijos,  kad tai būtų su leidybinės kompanijos patepimu. Ir jei susirasime gerą leidyklą, kuriems įrašas patiks, padarys remiksus, tai bus nuostabu. Išplaukiant į platesnius vandenis. O vinilas dabar išgyvena renesansą ir sakėm, kad būtu smagu turėti ir savo vieną, bet neskelbiam, kad leisim būtent vinilą.

Aurimas: O aš labai svajoju apie juostinį leidinį. Manau, kad tai būtų puikus siurprizas ar subtili dovana.

Kokia yra Jūsų visų laikų daina? Tą kurią paklausius  depresijos aštrius kampus suapvalinat, nebeima nervas.

Giedrius: Aš turiu tokią mėgstamą grupę “a-ha”. Ir ten yra tokia daina “Hunting High and Low”. Jinai būna ir linksma ir liūdna, tinka daugumoj atvejų.

Aurimas:  Būtent šiuo metu, tai mano gyvenimo ir mirties gabalas, visa apimantis, ir nuramina ir priverčia apsipilti džiaugsmo ašaromis yra Jon Hopkins “The Wider Sun”. Jis iš esmės albume yra kaip intro gabalas, bet nežinau – nuostabu.

Žodžiu metalo čia nėra…

Giedrius: Ne ne, metalas pakratyt galvai yra gerai, bet va kaip klausi, tai šiai dienai, šiam momentui šie kūriniai.

Susidariau įspūdį, kad esate nuoširdūs, paprasti ir linksmi žmonės. Bet sulaukėte kritikos paskutiniam albumui, kad jame yra per daug pozityvo. Ką jūs į tai?

Aurimas: Žinai dabar yra labai madingas cinizmas. Yra labai populiarus požiūris, kad aš viską žinau, tas viskas yra plius minus šūdas, o aš geriausia žinau kas kaip yra ir žiūrėkit į mane. Žodžiu, visi dabar yra „asmenybės“.  Ir visi į kitus labai kritiškai žiūri, bet koks to tikslas? Kodėl mes nesugebame palaikyt vieni kitų, pasidžiaugt vieni kitais, būt šiek tiek pozityvesniais? Neabejotinai, visiems tik geriau būtų nuo to.

Giedrius:  Žinai Andrius Mamontovas vienam interviu yra pasakęs… Kažkuris žurnalistas jo paklausė: “Andriau koks yra tavo gyvenimo variklis, kaip tau įdomu išlieka gyventi?” Jis sako: “žinai, aš kasdien kažkuo nustembu. Nuvykęs į kokią nelankytą šalį nustembu kaip joje karšta. Arba, kad tas paukštis deda vieną kiaušinį per visą savo gyvenimą…”

Ta prasme dabar žmonės bijo nustebt. Paklausi ko ir jis atsako: “Taip taip žinau tą filmą, skaičiau aną knygą ir t.t.” Aš tarkim jei kažko nežinau ir sakau, kad nežinau, ta prasme. Mes neprivalome visko žinoti ir kokio velnio apsimetinėti tuo kuo nesam. Tad turi būti sveikas požiūris ir nereikia apsimetinėti išminčiais, nes tai neįmanoma tiesiog.

Ar savo tekstams inspiruoti skaitote kokias filosofines knygas, žiūrit tam tikrus filmus ar lankotės induistų atvykusių į Lietuvą paskaitose?

Aurimas: Į pirmą klausimo dalį gal atsakys Giedrius, bet apie antrą dalį galiu pasakyt, kad daugiau mažiau domiuosi visais dalykais. Nes pažinti savo prigimtį ir suprasti tai kas mus supa tai labai svarbu ir man įdomu, o kai pradedi suprasti kas aplink tave vyksta, tai tu nudžiugsi ir pamatęs tai kas lieka kavos tirščiuose, su kažkuo susitikęs, pabendravęs, kad ir keletu žodžių tu pradedi džiaugtis mažomis smulkmenomis, nes viskas iš jų susideda ir kai jom pasidžiaugi esi laimingas žmogus.

O ar žodžiuose tai atsispindi, tai yra daugiau emocinės būsenos. Dažnai tie žodžiai aišku išplaukia ne iš džiugių būsenų, bet ir iš kitų emocijų, kažkokių apmąstymų; kodėl taip yra, kodėl negalėtų būt kitaip ir pan. Giedriau?

Giedrius: Be abejo, čia Aurimas viską teisingai pasakė. Aš gi kaip kūrėjas niekada negalvoju apie tekstą iš anksto, nes pavyzdžiui ta pati visų mėgstama “Lapė” ar “Last Rainbow”, tai tiesiog tie kūriniai ką tu padarei, nes svarbiausia kūrinyje yra emocija. Ir jeigu tu tą emociją sugebi užfiksuoti per savo balsą, melodinę liniją; savo emociją iš traukti iš savęs, iš vidaus – tik tada tas kūrinys tampa geru kūriniu.

Yra krūvos dainų, kurios guli pas mus folderiuose ir bus ištrintos, kuriame kažkas yra, bet nieko daugiau.

Kada suvokėte, kad muzikanto kelias yra jūsų kelias?

Giedrius: Na, čia labai paprastas klausimas, nes mes abu esam iš muzikų šeimų; Aurimo mama yra muzikė, mano tėtis irgi buvo, ir kai matai savo gyvenime autoritetus, kurie būna aukštesni nei kiti, ir paprasčiausiai matai gerą pavyzdį – tuo ir seki tada natūraliai. Tos muzikos ryšys tapo tarsi bendravimo būdu, kuris tampriai tęsiasi iki šiol ir be muzikos paprasčiausiai tu nesuvoki kaip kitaip galėtų būti.

Ko siekiat savo muzika? Skaičiau interviu su vienu muzikantu ir jis teigė, kad jam muzika tai tarsi viso negatyvo iš vidaus išpilimas. Tačiau jūs kaip pozityvūs žmonės – darot visiškai priešingai?

Giedrius: Aš su muzika tiesiog stengiuosi neišprotėt. Turbūt gana kvailai atrodytų žmogus, kuris stovėtų gatvėje 9 valandas ir kažką po nosei visą laik niūniuotų? Gi man tai yra gyvenimo būdas ir išraiška, už kurią dar ir moka pinigus, tad ar gali būti geriau?

(pauzė)

Nežinau kaip Aurimas, bet kadangi aš sergu ūmine šizofrenija tai aš bandau neišprotėt.

Aurimas: (sukrizena) Aš pasakysiu paprastai – man patinka, va ir viskas.

“Golden Parazyth” yra nuolat mutuojantis organizmas. Iš pradžių buvo tik vienas Giedrius su mikrofonu ant grindų visokiuose Kauno reivuose, tada sekė grupės laikotarpis pavadinimu “Beždžionių banda”, tada buvo etapas su smuikininku, kol galiausiai jūs tapote duetu.

Giedrius: Niekada neatsisakome, kad kada nors vėl bus kažkas gyvo. Tačiau kiekvienas muzikantas, ypač toks koks buvo smuikininkas Simonas ar kiti kurie grojo kartu, tikrai yra stiprios asmenybės ir tikrai turi ką veikti dar gyvenime. Ko gero jiems, kaip daug kam būna, atėjo noras dar kažką naujo išbandyt ir mes tiesiog labai gražiai, draugiškai, organiškai atsiskyrėme vienas nuo kito. Čia kaip būna su kokiu žvyru – tu sijoji, sijoji, sijoji jį, kol lieka du akmenukai vienodos rūšies, žinai. O visi kiti natūraliai iškrito ir nuėjo kitur.

Kiek metų yra “Golden Parazyth” projektui?

Giedrius: Eina septinti dabar. Jei neskaičiuot 2005-tų metų, kai pusbrolis man sakydavo “eik grot, eik grot pas mane čia į renginį, man reikia čia į chill-outą kažką įkišt.” Na, ir aš ople nuėjau, ir 2005-tais turėjau tokių keletą koncų. Bet realiai tas tikrasis “Golden Parazyth” yra kai prasidėjo tikra kūryba – kažkas nuo 2006-tų, t.y. septyni metai.

Ar galvojote kada grynai apie akustinį koncertą? Kokioj Šventų Jonų bažnyčioj ar panašiai.

Aurimas: Galvojam, galvojam… Tu čia kai paklausi ko nors, tai tarytum atspėji apie ką mes galvodavom ar šnekėdavom pastaruoju metu. Taip tokių minčių ne kartą kilo ir kyla, bet kai darbas gena darbą ir kiekviena diena tau išmeta vis kitokią kortą tai kol kas einam tokia vaga kokia einam. Bet esam be abejo mastę apie tokį koncertą, nes mes nesėdim visada vien prie kompų. Studijoj turim ir gitarų, ir skrabaliukų ir kitokių cinguliukų, tad, manau, viskam savas laikas.

Giedriau, ar didelį dėmesį skiri tekstams? Ar tau pirmiau gimsta melodija ir aplink ją lipdai žodžius? Ar tavo tekstai tai vidiniai išgyvenimai ar labiau kuriamos kokios nors istorijos?

Giedrius: Visada pirmiau eina melodija, tada tekstas. Tarsi gyvatė žodžiai vyniojasi aplink garsą. Ir kalbant apie tekstą, tai nesikankinu virtuvėje su cigarete dantyse ties tuo – palieku tai bardams. Jiems geriau sekasi kurt 25 stulpelių poeziją, tada išmest iš jos 15 stulpelių ir štai yra daina.

Kai kurios dainos gimsta atsiradus kokiems nors kertiniams žodžiams, kurie yra tos dainos variklis, o kiti – inspiruoti melodijos, jos nuotaikos ir žodžiais sieki, kad jie būtų tos melodijos atspindys. Kartais būna, kad kitą dieną pabundi ir pagalvoji – iš kur tas tekstas gimė ir kodėl būtent toks?! Bet tada prisimeni kokių emocijų užvaldytas tu buvai, kokia buvo aplinka ir tiesiog taip viskas susidėlioja paprastai.

Kokios dainos yra jūsų tarsi autobiografinės? Na, sakykim, sudaužyta širdis ar panašiai…

Giedrius: Gal būtų neetiška apie tai šnekėti, nes sunku tai įvardinti. Bet dramatiškiausia “Golden Parazyth” daina per visą projekto istoriją yra “Kleine Muzik”, nes tai ko gero yra gerbiamo (sukrizena) arba nelabai gerbiamo Fiurerio atpasakota dramatiška viso gyvenimo istorija. O jei rimtai tai nenorėčiau atskleisti dalykų kurie gyvena dainose, nes, mano nuomone jie dainoje tegul ir pasilieka.

 Ar jūs tikintieji? Kaip tikėjimą suvokiat ir kaip praktikuojat?

Giedrius: Gerbiu visas religijas iš esmės, nes tada gerbi ir patį žmogų, nes žmogus ir yra religija. Pats nesu tikintis, tačiau melstis kartais meldžiuosi taip kaip moku ir kaip eina iš vidaus. Taip aš galiu palinkėt kitam žmogui laimės, sveikatos ar šiaip viso ko gero galima linkėti. Šiaip tiesiog gerbiu bet kokią religiją ir niekad nebūsiu tas, kuris sakys, kad tai yra blogai.

Aurimas: Turiu aš savo Dievus ir savo filosofiją, niekad negalėčiau pavadint savęs ateistu. Nesu apsistojęs ties viena kažkokia religija, o labiau turiu savo, pavadinkime, vertybių rinkinį.

Ar jums patinka naujasis popiežius Pranciškus? Ar sutinkat, kad jis yra permainų popiežius?

Giedrius: Tai be abejo, kas liečia religijas, tai kad jos kistų, eitų labiau į žmogų, tam reikia stipraus lyderio. Kai toks atsiranda, tada ir religija kitiems pasirodo daug paslankesnė, nuoširdesnė ir suprantamesnė.

Žmonės labai greit keičiasi, gi Krikščionybė du tūkstančius metų buvo labai stagnaciška. Visus laikus ji į žmogų ir jo nuodėmes žiūrėjo akmeniniu veidu, kol galiausiai, turbūt atėjo laikas pastatyt į aukščiausią vietą “švelnesnį vyrutį”, kuris gražintų žmones į tikėjimo namus.

Prieš paskutinis klausimas: kokia yra “Golden Parazyth” vizija? Na, čia kaip verslo plane.

Giedrius: Aš kai pradėjau groti ir kai dabar groju su Aurimu, turiu tokią viziją: nereikia jokių šlovių, kokias turi ten visokios Rihanos, o reikia visą gyvenimą būti su tuo ką myli – šiuo atveju tai yra muzika. Manau, kad “Golden Parazyth” ateityje su gera  komanda bus pajėgūs turuoti ne tik Lietuvoje, bet ir po visą Europą. Kaip, kad kitos nedidelės grupės, kurios tiesiog myli muziką.

Lietuvoje mus jau pakankamai gerai žino, mums nebereikia lysti į TV ekranus, o geriau norisi eit ten, kur mus nori klausyti. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad tiek Vokietijoj, tiek Olandijoj, tiek kitoj vakarų Europoj mes galime sudominti klausytojus, nes esam ne kartą groję užsienyje ir mus tikrai šiltai priėmė.

Paskutinis klausimas: Ar per atostogas žiemą varysit paslidinėt į kalnus?

Aurimas: kur šilta reikia varyti (abu sukrizena)…

BLITZas (atsakinėjo Aurimas)

1. Kelias ar skrydis? – Kelias.

2. Parkeris ar klaviatūra? – Klaviatūra.

3. Auksas ar gintaras? – Gintaras.

4. Gitara ar sintezatorius? – Sintezatorius.

5. Kalnai žiemą ar ežerai vasarą? – Ežerai vasarą.

6. Dalai Lama ar Pranciškus? – Dalai Lama.

7. Džiazas ar dark ambientas? – Džiazas.

8. Gėlės ar alus? – (juokiasi) Gėlės.

9. iOS ar 98 Windows? –  Devymaštunti! (žvengia)

10. “Long Way Home” ar “Violator”? – Aišku, kad “Violator”.