Tarptautinis aktualios muzikos festivalis – taip skambiai šiais metais buvo pristatoma XXIII Gaida. Apie aistras dėl pavadinimo pakalbėsime vėliau – dabar griebiam festivalį už ragų! O jo būtą itin įdomaus ir spalvingo.

Viskas prasidėjo žvarbią spalio 18 d. popietę ieškant, kur įsilaminuoti šviežiai atspausdintas akreditacijas, kurios, vieša paslaptis, buvo ką tik padirbtos. Jėga, Copy1 dirba, durys į festivalį atsiveria ir skubam link Kongresų rūmų, kur netrukus įvyks Gaidos pradžios koncertas. Grieš Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, siaus solistai, džiaugsimės 4 kūriniais, iš kurių sužavės lygiai pusė – du.

Iš jų pirmasis – pasaulinė Tomo Kutavičiaus Dieviškojo šėlo premjera fortepijonui ir orkestrui. Kutavičiaus dievai plaukę ne iš romantiškų paveiksliukų, kur žmogiško pavidalo Venera gimsta iš jūros putos, Apolonas sau tykiai rymo ant rožinio debesėlio, grodamas lyra, o kiti dievai puotauja kirsdami Ambroziją ir užsigerdami Nektaru. Ne, šio Dieviškojo šėlo būtybės egzistuoja kažkur toli, nardo tarp žvaigždžių, siaučia griaudamos ir čia pat statydamos naujus pasaulius.

Štai tokius vaizdus regi besiklausydamas Kutavičiaus premjeros. Šių svetimų dievų pranašas – paprastu megztiniu apsirengęs ir virš fortepijono klavišų palinkęs virtuoziškas solistas Daumantas Kirilauskas.

Antrasis kūrinys – kompozitoriaus Tan Dun Koncertas popieriui ir orkestrui. Taip, ne fortepijonui, ne smuikui, bet popieriui, kuris čia naudojamas itin universaliai. Paprastas popieriaus lapas  glostomas, lankstomas, purtomas, glamžomas ir plėšomas. Vėliau milžiniškiems pakabintiems ir iki žemės įtempto popieriaus rulonams tenka iškęsti perkusininkų bausmę ­­­– galingi smūgiai aidi po koncerto salę, it jūroje sklinda smūgių bangos popieriaus paviršiumi.

Veiksmo scenoje centre – basa ir vietoje nenustygstanti perkusininkė iš tolimųjų rytų  Beibei Wang. Vieną akimirką ji dainuos per popierių, kita juo it šukomis gros, o tada su savo pagalbininkais kvėpuos į popierinius maišelius, kurie vėliau sulaukia liūdno galo – sprogsta. Galiausiai viską vainikuoja Beibei solo su ofiso popieriaus blokais. Nereikėtų pamiršti, kad kartu visą laiką groja orkestras, kuris grakščiai papildo scenoje vykstantį popieriaus performansą. Super.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=bRYWpquWqFY[/youtube]

Koncertas pasibaigia ir su redaktoriumi šaunam į Šiuolaikinio Meno Centrą, kur savo programą univrs turi pristatyti alva noto. Už šitaip vadinamą projektą yra atsakingas toksai vokietis Carsten Nicolai – jis tituluojamas kaip vienas garsiausių elektroninės muzikos ir multimedijos meno kūrėjų.

Apie dešimtą valandą atidaromos durys ir žiūrovai pradedami leisti į salę. Iškart į akį krenta tai, kad čia susirinkusi publika daug margesnė ir jaunesnė nei toji, kurią ką tik regėjau Kongresų rūmuose. Prisėdam ir… laukiam. Koncertas pagal visus požemio įstatymus vėluoja pusvalandžiu, tačiau net nėra pikta, kad nespėsi į paskutinį autobusą.

Bo užburia, kaip Bowie dainavo, sound and vision. Nicolai į ausis transliuoja šaltus įsibėgėjančios elektroninės mašinos garsus, geležinės tvarkos vėliava ritmingai ir nepaliaujamai mosikuoja ponas Bosas, o 3 projektoriai spinduliuoja grafiškai kuklų vaizdą ant sienos.

Tas vaizdas yra skirtingų (gal kokių 8) vizualizuotų garso spektrų schema. Vėliau kiekvienas grotas kūrinys būdavo lydimas vieno iš tų spektrų vaizdo stambiu planu. Tad kūriniui keičiant vienas kitą, kito ir rodomos spektrų vizualizacijos. Ilgai laukta kulminacija prasiveržė itin šaltu himnu vartotojų visuomenei uni acronym. K tai ki-ef-si. Smagiausia, kad kone tą pačią akimirką, kai pirmą kartą pagalvojau, jog Nicolai galėtų štai dabar savo šou užbaigt, jis taip ir padarė. Čia kaip tie sveteliai, kurie moka laiku išeit.

Išėjom ir mes. Atgal į Gaidą sugrįžom antradienį, kai kartu su liaudimi sugužėjom į Menų Spaustuvę pažiūrėt M.Kagel muzikinio spektaklio Répertoire, pastatyto Paryžiaus Théâtre des Bouffes du Nord.

Valandos trukmės spektaklio veiksmą gali nusakyti taip – vienas po kito į sceną žengia aktoriai, nešini daiktais, kuriais stengiasi skleisti garsus – vyksta improvizacinė garso laboratorija. Paprasčiausia oro pompa, vinimi braižoma vinilo plokštelė, skarda muštas švarkas, lenta su ratukais, putplasčio rutuliai, šluotelės, įvairiausios spyruoklės – tai tik keli pavyzdžiai iš plataus daiktų sąrašo.

Pavieniai daiktų skleidžiami garsai skamba chaotiškai, kaip pasiklydusių šūksniai dykumoje, tačiau „instrumentams“ suskambus kartu gimsta jėga. Apskritai spektaklis yra daug komiškesnis, nei galėtų pasirodyti, – kaip nuoširdžiai su pasitikėjimo savimi šypsniu į publiką žvelgia aktorius ir kiek pasitenkinimo jo veide, kuris rėkte rėkia: „gerai skamba, a, tas kartoninis vamzdis?“

Gaidos ketvirtadienį švenčiame su The Hilliard Ensemble. Tai vokalinis keturių vyriškių ansamblis, kuriam lipdomos tokios etiketės kaip kultinis ir žymiausias. Vyriškiai jau savo atgyvenę, savo padarę, suokia tikrai techniškai ir gražiai, bet neapleidžia nuojauta, kad viskas pernelyg sterilu.

Koncerto programą sudarė ir viduramžių, renesanso, ir modernios muzikos kūriniai, dominavo giesmės. Didžiausias koncerto smagumas? Vienas iš ansamblio narių, baritonas Gordon James, nepaprastai panašus į VU istorijos fakulteto legendą doc. Dr. Kasperavičių, tad stebėdamas The Hilliard Ensemble pasirodymą galėjai įsivaizduot, kad scenoje dainuoja visų mylimas istorikas.

Slagwerk Den Haag. Ponios ir Ponai, atsiminkite šį perkusininkų kolektyvo pavadinimą. Jei kada nors ir kur nors būdami užeisit koncerto plakatą su šiuo vardu tai nedelsdami klokit pinigus ir griebkit bilietus. Plakate dar parašyta ir Timber? Jus išties laimingas žmogus, nes Hagos mušamųjų pasirodymas Gaidos festivalyje yra vienas įstabiausių dalykų, kuriuos man tik teko girdėti per savo trumpą gyvenimą.

Timber yra kūrinys, kurį parašė amerikiečių kompozitorius Michael Gordon. Kaip sufleruoja šis pavadinimas, viskas čia sukasi apie medį, tiksliau medžio lentas, kurios yra pagrindinis instrumentas. 6 medinės lentos, 6 ratu sustoję muzikantai ir sunkiai nusakoma dvasinė kelionė garantuota.

„Tiesiog užsimerkite ir atsiduokite garsų tėkmei“, – prieš pasirodymą taria kolektyvo vadovas. Kurgi ne,  budriam išbūti ilgai ir nepavyks. Archajiškiausios perkusijos įkvėpto kūrinio esmė yra nesiliaujantis, itin didelio tempo medinių lentų mušimas: lentos vibruoja, garsų jūra įtraukia ir nepaleidžia. O kur dar faktas, kad nevienodo ilgio lentos yra skirtingo tembro, tad bendras garsų šleifas it sujudinta užuolaida banguoja ir nešioja tavo sąmonę šen bei ten. Palaipsniui perkusininkai pradeda žaisti su sudėtinga poliritmika – tavo apnuogintai sąmonei tai suduoda paskutinį smūgį ir esi nešamas tolyn, tolyn… Giliai jaudinanti patirtis!

Štai taip pakiliai ir pasibaigė manoji 2013 metų  Gaida, savaitę skambėjusi kaip popieriaus ir lentos giesmė.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?feature=player_detailpage&v=-3AHHUMhcyI[/youtube]

P.S

O dabar, kaip ir žadėjau, pasvarstymai apie „Gaidą“ kaip aktualios muzikos festivalį.

Parašius šį flešbeką netikėtai aptikau vieną mane pralinksminusi straipsnį, kuriame rašoma apie „Gaidą“. Jame piktinamasi, „kad svarbiausias šalies naujosios (?) muzikos forumas – 23-asis „Gaidos festivalis“ – priminė muzikinį archyvą.“ Pirmiausia, „Gaida“ yra pristatoma kaip aktualios muzikos festivalis, o aktualu ir nėra vien kas nauja.

Kaip suprantamas tas „aktualus“? Tarsi ir galime sutarti, kad aktualus yra kažkiek svarbus. Jei, tarkime, esame veltėdžiai studentai ir planuojame savaitgalio išvyką prie ežero, tai mums bus aktualios naujausios orų prognozės, degalų ir kepsnių kainos parduotuvėje ­–  pasitikėdami pasenusia informacija apie orus, senas degalų ar kepsnių kainas, mes rizikuojame: a) sušlapti, b) nesugebėti atvažiuoti iki tikslo, c) stokoti mėsos, d) patirti visų šių išvardintų situacijų visumą arba atskiras kombinacijas. Peršasi paprasta išvada, kad kas sena, tas neaktualu, o aktualu tai, kas yra nauja ir dabar.

Kita vertus, jei tie patys studentai ketina anksčiau laiko pirktis lėktuvo bilietus skrydžiui į Barseloną ir niekaip negali apsispręsti kurią datą pasirinkus, tai jiems nepavyks išsiversti be „senos“ informacijos. Nenorėdami iškepti arba sušalti jie būtinai žvilgtelės  į praeitį ­– ilgų metų stebėjimų vaisių vardu „temperatūros vidurkis“ – ir priims atitinkamą išvadą. Šiuo atveju praeitis studentui tampa kaip niekad aktuali. Čia ji lygiai tokia pat svarbi kaip ir dabartis aukščiau aprašytu atveju. Aktualu yra tiek viena, tiek kita.

Turint tai omeny,  „Gaidos“ festivalio laikymas ir jam reiškiami priekaištai it jis būtų naujosios muzikos festivalis yra ydingi. BAM.

Tiesiog jaučiu pilietinę pareigą taisyti tokius viešojoje erdvėje sklandančius nesusipratimus. Galbūt ne vienas vargšas  žmogus  iš tiesų taip susipainiojęs traukė į „Gaidą“ klausytis muzikos pasaulio naujienų. Tačiau jam buvo lemta nusivilti, nes  programoje dominavo praeito dešimtmečio ir amžiaus kūriniai. „Aktualios muzikos festivaly? Kas per šūdas!“. Neapsigaukit, mielieji, ir atminkit – aktualu nebūtinai yra nauja. Daiktus vadinkime tikraisiais vardais.