“Jūs iš žiniasklaidos ar iš kulto?” – taip manęs paklausė mergaitė išduodanti akreditacinius leidimus. Damn, visgi teko prisipažint, kad nesu iš žiniasklaidos ir damn, I like it! Pasiimu geltoną kartonėlį, gaunu paplekšnojimą per petį nuo Gintarės ir su tėvelioku neriam į vakaro magijos sūkurį. Trys spektakliai, trys šokiai, trys patirtys – toks štai buvo trečiadienis trumpai. O jei pradėt plėtotis… Šiemet festivalis kaip reta konceptualus – Afrikos trupės ir modernių šokių subtilumas iš ten.

“Trys lygiai” – toks pavadinimas pirmojo spektaklio, kuris dar ir atidarė festivalį. Jį sušoko penki juodaodžiai čiuvai, kurie šalia visko dar ir dainavo, bei juokavo. Pasirodymas prasidėjo Alva Noto + Ryuichi Sakamoto gabalu iš “Vrioon” disko, kuris yra tarsi modernaus šokio šlagerių rinkinys, mat jau ne pirmą kartą kažką iš to albumo girdžiu per modernaus šokio spektaklį, bet netgi išpuolė taip, kad paskutiniame vakaro pasirodyme daina taipogi buvo iš šio disko.

Tie trys lygiai kaip teigiama anotacijoje (kurią galima buvo perskaityt nemokamoje knygelėje), tai kūnas, siela ir jausmai. Gi šokis tarytum koduotė leido iššifruoti kaip šios trys paradigmos tarpusavyje sąveikauja, pinasi ir įtakoja viena kitą. “Koks kūno ir sielos santykis?” – vienas iš klausimų, kuriuos pasišovė šokiu išspręsti šokėjai iš skirtingų Afrikos valstybių, kurie be to reziduoja šiuo metu tokiose skirtingose šalyse kaip JAV, Čekija ir Prancūzija (kas ir pasimatė).

Šokio dinamikos linija perėjo praktiškai visus geram spektakliui reikalingus lygius; nuo meditacijos tyloje iki dramos garse, nuo humoro dainoje iki žaismingumo judesyje. Kaip mes su tėte po spektaklio išdiskutavome kabake “Vero Cafe” – spektaklis buvo natūrfilosofinis, kuris parodė kaip žmogaus rasė pradėjo egzistenciją (embrionas, driežas ir kiti gyvuliai), pasiekė savo emocinį piką ir galiausiai buvo priversta grįžti prie ištakų. Neveltui anot anotacijos – Čarlzo Darvino evoliucijos teorija – šio spektaklio vienas iš pamatų ir įkvėpimo varikliukų.

Antrą šokį sušoko du juodaodžiai vyrai, kurie buvo ir pirmajame. Ir kadangi pirmasis reginys pripildė ne tik protą, bet ir sielą sklidinai, tai šiam labiau minimalistiškam (vaizdo prasme) buvo sunkoka susitelkti. Plius dar kai anotacijoje apie spektaklį apart pavadinimo – nieko nebuvo mintiškai aprašyta, tai iš vis bėda! “Lašas iš niekur” trūko dvigubai trumpiau nei “Trys Lygiai” (pusvalandį), o aš iš jo pasiėmiau ant scenos daug primėtytų ryžių, emocinį simbolizmą, bei perkusiją judesyje. Daugiau kažko parašyt neturiu ką, nes pirmasis šokis buvo labai stiprus, o trečiasis, lenkų buvo visiškas flawless victory.

Tad apie jį ir pakalbėkime iš kart. Jau ne pirmą ir toli gražu ne paskutinį kartą tenka matyti kaip moderniame šokyje nagrinėjami vyro ir moters santykiai. Bet, kad taip aštriai, jautriai ir tuo pačiu giliai stvertų – senai teko ir bematyt. Zawirowania Šokio Teatro spektaklis “Artumas” truko lygiai vieną akademinę valandą ir jei po antrojo kažkaip norėjosi jau varyt namo, nes ką gi daugiau čia pamatysiu, tai po lenkų pasirodymo jau galima sakyt tylėdamas nuklepsėjau iki mašinos. Likt ne tas žodis kaip vertėjo.

Šou prasidėjo neatspėsit kieno gabalu. Taip, taip – Alva Noto + Ryuichi Sakamoto kažkuriuo iš disko “Vrioon”. Dar buvo violančelinis dark ambientas, dar buvo klasikos, dar buvo Beyoncės vienas pop šmotas (!) kuomet spektaklis priėjo savo piką ir aktoriai sušoko, kaip aš pavadinčiau – vyro ir moters santykių klube etiudą.

Šokį kūrė trys žiauriai charizmatiški šokėjai; tai pusamžis, praplikės ir striukas vyriokas, tada panašaus amžiaus moteris ir jauna labai simpatiška mergina. “Draugauji su tikruoju žmogumi ar su nuomone kurią apie jį turi?” – taip anot anotacijos pradedamas spektaklis. “Kaip moteris iš tikro gali pažinti vyrą, jei kiekvienoje situacijoje ji pati kuria jį?” – ne vienai feminai naudinga būtų buvę pažiūrėt šį spektaklį, taip po visko buvo nuspręsta. Ir jei pirmuose pasirodymuose vyravo natūrfilosofinių dalykų nagrinėjimas su judesyje naudojamais agrikultūriniais simboliais, tai lenkų spektaklyje tie simboliai – spindėjo tarsi aukso grynuoliai arba deimantai. Nupoliruoti ir išgryninti, nuogi ir jautrūs, aštrūs ir žiauriai įtaigūs.

Be muzikos ir įtaigios vaidybos bei personažų, dar galima pridėt, kad labai stiprų įspūdį paliko apšvietimas, bei erdvės išnaudojimas, jos užpildymas. Viskas iki smulkmenų išjausta, atidirbta ir originaliai sumąstyta. “Kur baigiasi jis – moters vizija, ir prasideda jis – tikrasis vyras. Šis klausimas paliekamas atviras.” – taip sako Anna Czajkowska ir spektaklis užbaigiamas soliniu vyro šokiu, kuriame jis vaizduoja kaip yra “viliojamas” į tą viziją, kaip jis tos vizijos išprovokuojamas save tarytum “subadyti” ir kaip jis galiausiai su vizija išnyksta tamsoje. Bravo rėkiau atsistojęs viskam pasibaigus gal šešis kartus.

Tad štai tokie pirmi įspūdžiai iš 23-čiojo Tarptautinio Modernaus Šokio Festivalio, kuris dabar vadinasi tiesiog AURA. Jei nesi kaunietis, tai geresnės progos pasidaryt ekskursiją į laikinąją vargiai ir rasi. Išskyrus visas tas kai kas nors vyksta Žalgirio Arenoj. Žiauriai rekomenduoju tą daryt šeštadienį, nes ir krepšinio nebus, ir gero oro nebus, ir net Jonas Mekas dabar Kaune.