Kaip galvojat, ko žmonės traukia į festivalius? Pasikultūrinti, sakot, pasiklausyti muzikos, išgirsti ko dar negirdėję, dėl mėgstamų atlikėjų, žodžiu, dėl muzikinės programos? Pasitūsint su chebra, pamatyti senai matytus, vėjo nugairintus draugų veidus, pakelti bokalą ir prisiminti senus gerus laikus? O gal trokšta pabėgti iš niūrios miesto kasdienybės į žalią motinos gamtos glėbį? Ale kai pagalvoji, kas važiuoja į festivalį ilsėtis, kur tenka miegot ankštose palapinėse, ant kietos šaltos žemės ir dar erzina drėgmė – siaubas ir nulis komforto. Žodžiu, tūlas gali valandų valandas vardyti priežastis, dėl ko žmonės traukia į festivalius. Bet visa tai tėra nepatogios tiesos slėpimas. Toji tiesa visiem žinoma, tačiau jos gėdijamasi. Kaip ir nepatogu sakyti žmonėms, kad karalius nuogas – taip į festivalį važiuoji dėl APYRANKĖS.
Bet tokia toji žiauri tiesa. Ne dėl programos smagumo, ne dėl mergelės akių skaistumo, ne dėl dangaus giedrumo, ne dėl laužų kaitrumo žmonės į festivalius tuntais važiuoja, bet dėl apyrankių ir tik dėl jų, kad vėliau galėtų prieš kolegas puikuotis. Festivalio apyrankė ant riešo tai lyg įrašas tavo CV, liudijantis apie studijas Oxforde ir darbą gūglėje, – iškart matai, kad Žmogumi vertas vadintis. Pažymėtasis apyranke be jokių klausimų nusipelno kolegų pagarbos. Žmonės žino, kad apyrankės savininkas linksmas žmogutis, tikras šaunuolis, vertas būti tarp tavo draugų feisbuke.
Ką čia slėpsi, aš irgi tik mirtingasis ir į festivalius būtent dėl tų apyrankių tik važinėju. Iki pilnos šios vasaros kolekcijos tik pažymos iš „Mėnuo Juodaragis“ trūko. Traukinys vėluojančių nelaukia – su tokia mintimi šokau į citriną ir nulėkiau link Spaudos rūmų aikštelės, kur manęs laukė mylimiausi kolegos – jau vėlyva penktadienio popietė, tad išlekiam be stabdančio redaktorius. Jis, matai, žmogus ligotas, ir vis dar svarsto, ar važiuoti į festivalį. Neteisk manęs, gerbiamas skaitytojau, už tokį niekšišką poelgį. Dega gi apyrankės, o ir keturių valandų kamštyje ties įvažiavimu į salą nesinori laukt. Taip ir liko redaktorius Vilniuje savo likimą keikti.
O tuo metu mano ekipažas sėkmingai pasiekė Zarasus ir vos valandėlę prastovėjęs kamštyje įvažiavo į Salos teritoriją. Išsišiepęs, tvirtai pastatęs koją ant sėlių žemės patraukiau kasų link, jaučiau, kad mano triumfo valanda jau aušta. Mane nuo pergalingos trečiosios, ciklą užbaigiančios MJR juostelės teskyrė pora formalumų, tokių kaip „Laba diena, Joris iš kult.lt“ ir rankos ištiesimas. Sunku žodžiais perteikti tą nuostabą, kai, užsimerkęs nuo kaifo, ties riešu pajutau ne švelnų medžiagos prisilietimą, bet šiurkštaus popieriaus šiugždėjimą. O Viešpatie, blogiausia pasitvirtino – jie nedavė man Apyrankės. Bandžiau aiškintis, kalbėtis, ieškoti teisibės, bet buvau šalin už parankių nuvilktas apsaugos…
Skaitytojau, neklausk, kaip pasistačiau palapinę ir ką veikiau vėliau. Visiškai nieko neatsimenu. Buvai ištiktas šoko ir ėjau ten, kur mane vedė. Pirmas sąmoningas vakaro prisiminimas tai Pušyno scenos šviesos ir po ją strikinėjantys folko pankai OTAVA YO. Tačiau jie man pasirodė pernelyg pozityvūs ir pametęs draugus patraukiau link Šiaurinės scenos su tikslu paskęsti OBŠRR tamsoje. O ten dar vienas likimo smūgis į paširdžius, nes pasirodymas pasibaigęs, o scenoje jau ruošiasi BĒDU VĒSTNESIS ketveriukė. Pirmieji garsai nelabai sudomina, tad traukiu toliau. Kojos mane atneša iki Ąžuolo, po kurio lapais ugnis degė viso festivalio metu. Pasisėmęs ramybės iš liepsnos – bala nematė tos juostelės ant riešo – ir pagaliau susitaikęs su savo dalia patraukiu atgal prie Pušyno scenos, pas draugus ir SIELĄ.
Šeštadienis prasideda anksti, nes nuo pat ryto einam kautis į futbolo turnyrą dėl ragų trofėjaus. Sutrypiam „Jovarus“, vėliau lygiosiomis baigiam principinę kovą su „Šerno išvarža“, gaunam nuo latvių ir dar kartą su kažkuo pasidalijam po tašką. Skamba gal ir ne itin įspūdingai, bet laiko atžvilgiu futbolo spektaklis eilinį kartą pareikalauja riebios aukos. Butsus kabinam tik po penktos valandos ir nieko nelaukę traukiam Pušyno scenos link.
Ten didžiausiam mano džiaugsmui išdidžiai pūpso „Dundulio“ palapinė su šviežia ir kvapnia, pirmąja komercine lietuviška „Humulupu“ IPA. Tuo įstabiu apynių kvapu galėtum tiesiog gyventi! O gyvenimą skaidrina ir toks vaizdelis – grojant saldiesiems KŪJELIAMS prie scenos įsisiaučia rimčiausias festivalio mošpitas: kyla dulkės, laksto dantys, organizuojama mirties siena, dunda kerzai, šoka mergos, girdėti karo klyksmai. Reikia bėgti iš tos peklos! Didžiojoje scenoje taškosi MARGOS MUZIKOS vokalistės, tačiau žiūrovų simpatijas kolektyvui iš panosės nugvelbia šalia scenos šokantis vaikinukas. Ir ne šiaip sau šokantis, o tiesiog skraidantis po visą aikštelę it koks Baryšnikovas: piruetas, salto ir dar vienas salto. Šįsyk iš vietos, neįsibėgėjus. Šlaitą nusėdusi publiką ploja vikruoliui.
Dalis kolegų VILKDUJĄ mato tik pirmą kartą. Su šiuo kolektyvu jau taip yra – įspūdį palieka itin stiprų. Patiko kolegoms, patiko ir man. Palyginti su epiniu pasirodymu 2011 m. Juodaragyje, šiais metais nebebuvo bosisto ir pasirodymas buvo kaip reta liūdnas ( gerąja prasme). Gerai pažįstamos dainos buvo atliktos pasitelkus naujas kilpas ir semplus. Jei anksčiau dominuodavo šiltos iškarpos iš, tarkim, filmų ar kitų biesų, bet atliktos gyvais instrumentais, tai šiemet dominavo plastikas ir sintezatoriai iš 80‘s. VILKDUJOS neo noir spektakliui truko tik daugiau dūmų, violetinės šviesos ir grakštaus neoninio užrašo „Vilkduja“. Na, gal dar plastikinio flamingo ir kokios stiklinės piramidės ar rutuliukų a la „Cherry lady“.
Šeštadienio, o kartu ir viso festivalio atradimu tapo ukrainiečių kolektyvas FOLKNERY. Žiauriai gerai pavarė bajanas, gitaros, būgnai ir dvi vokalistės, apsiavusios inkariukais. Ir parepavo, ir pašokdino, ir prarėkt balsus mums, publikai, leido slavės tos, nenuoramos. Postfolkas visame savo gražume, kurį vainikavo nesurežisuotas Birutės įsiveržimas į sceną. Tikrai verta pasidomėti nuodugniau. Galiausiai palapinėje užmigau su ežeru atsklendžiančiais GIRNŲ GIESMIŲ garsų peizažais.
Apskritai šis Juodaragis praėjo ganėtinai ramiai ir smagiai. Smagiau nei tikėjausi. Galbūt dėl to, kad mane buvo ištikusi metų pertrauka tarp Juodaragių – kiek pabodusi buvo jau Zaraso sala, žmonės. Kaip šis tekstas šviesėja, taip ir nuotaikos festivalyje gerėjo. Kiek gailiuosi, kad vėl tas futbolas tiek laiko surijo ir eilinį kartą nei į vieną paskaitą nenuėjau. Na, bent pagaliau pamačiau, kaip žaidžiama ripka.
Nors muzikinėmis atrakcijomis šie metai nelabai išsiskyrė, bet nustebino dar didesne švara ir romumu. Žodžiu, viskas gerai. Ąžuolas žaliuoja, bet, žinia, medis įleidžia šaknis ir ne iš vietos. O norėtųsi žaibo smūgio į festivalio medį, supurtymo.
Nebegirdėjau baigiamosios festivalio kalbos, tad vat ir nežinau, kaip bus kitais metais – ar po šio trejų metų ciklo Juodaragis kraustysis kitur ar ne. Aukštadvaris iki šiol man įstrigęs kaip daugiausiai emocijų palikęs Mėnuo. Laukiam kažko panašaus.
Ačiū ir nesustabarėkit.
