Penktadienis buvo atradimų diena. Jei “Heineken Open’er” muzikinė erdvė būdavo atidaroma 16:00, o realiai ką klausyt galėjai varyt ankščiausiai 20:00, tai Werchteryje…  Netikėtai apie 13:30 užklydau į Klub C, o ten… Sunku ir nupasakot ar perteikt tą visą magiją. Kažkas apie 50 metų juodaodis su tviskančia balta šypsena, apsirėdęs taip, it laiko mašina atkeliavęs š 70s disco ir dainuojantis taip tarsi norėtų užpildyti visą tavo širdies ertmę šiluma, meile ir kitokiais navarotais. Ahhh… Kokia nuostabi dienos pradžia. Su Charles Bradley and his Extraordinaries.

Toliau dar vienas malonus atradimas – Angliško folko ir soulo dainininkė, kuri man priminė mišinį Alicia Keys+Jazzu+Jassie Ware. Labai patiko pasirodymas, nes daug gyvų instrumentų, o ir moteris ji ypatingai žavi su, kaip minėjau, nuostabiu vokalu. Reiks gaut jos įrašų, būtinai. Kalbu apie Lianne La Havas. Nepakartojama, magiška, unikalu.

“The Hives” jau variau klausyt per 20 metrų nuo scenos. Bliamba, man tai labiausiai neįvertinta grupė tiesa sakant. Mat bandos lyderis yra tarsi kokis antras Mickas Jaggeris tik jaunesnis, daug jaunesnis. Ne šokių judesiais (jie abu juda tarsi 18-kos), o išvaizda. O ir likę grupės nariai trykšta charizma ir nėra kokie glamūriniai gražuoliai rokeriūkščiai su praplėšytais džinsais, o solidūs dėdės. Neišsiplečiant per “Hate to say I Tol You So” ir “Idiot Walks” ištaškiau gertą vandenį per visas odos poras.

Hipsterių garbinami “Pheonix” man visai patiko. Bet patys jie – absliučiai ne hipsteriai, o paprasti / kuklūs dėdės. Gaila, bet mano mėgstamiausios dainos “Everything is Everything” jie nesigrojo, bet ta “Lizcsomanija” atrodo buvo. Iš “Kings of Leon” bekiaušio pasirodymo ačių Dievui, kad nešiau kudašių jau po pusantros dainos. Klub C ir ponios bei ponai – “Vitalic VTLZR”! Visiškai visiškai nesveikas tūsas, nu visiškai! Su dviem slovėnėm taip trypėm kojom, kad vos parketo nesulaužėm.

Na, ir galiausiai CHULIGANAI ir BASTARDAI iš UK “Blur”… Labai laukiau šio pasirodymo, nes anglų futbolo komanda ir apskritai visas britiškas futbolas yra mano venose. O galų gale kas gi nenori patūsint per “Beetlebum”, ar “Country House”, ar “Coffe and TV”, na ar balų galą – “SONG numba TWO”! Jei nuoširdžiai kiek nuobodžiavau per “Blur” šou, nes buvo daug man negirdėtų ir lėtokų dainų, bet misterio Damano Albarno charizma abejoti negalėjo niekas. Tas chuliganiškas ir visus susirinkusius jo paklausyt paniekinantis  žvilgsnis, o po to… tarsi septynmečio vaiko nuoširdi šypsena parodanti jo geltonus dantis. Perfect.

Šeštadienis kaip priklauso – buvo kaip turi būt. Visų pirma suklausyti pietų saulei kepinant ant žolės “Stereophonics”. Ir štai tuomet atėjo kaupimosi metas, kuomet feste padariau šiokią tokią pertrauką. Taip sekmadienį buvo prieš DM, taip šeštadienį dariau prieš “Nick Cave and the Bad Seeds”. Sunku paprastais žodžiais nupasakot kas ten dėjosi ant scenos. Juodosios romantikos seancas būtų per daug banalu, magiškas pasirodymas – iki apsivėmimo neoriginalu, tad pavadinkime Nicko and Co. šou tiesiog S U P E R I N I U.

Sugrotos tokios dainos kaip tragiškoji “The Wheeping Song”, polkiška “Deanna“, gręžianti “Jack The Ripper”, tada “Tupelo”, “The Mercy Seat”, visiškai netikėta “Into My Arms”, bei dainą per kurią Nickas netgi  apispylė ašaromis, t.y. “God is in the House”. Taip buvo netgi ir tai. Plius jis nusiskuto ūsus ir prisiaugino prie plikės plaukus, kas buvo matyta prieš gal 6 metus Rygoje. Žinoma geriausias momentas buvo, kai nulipęs nuo scenos ir užlipęs ant tvoros prie fanų vienai gerbėjai kam per 50 pasiūlė dainuodamas pačiulpti pimpalą. Nežinau ką toji ponia atsakė, bet, kad liko nepatenkinta iš veido tikrai anaiptol nesimatė.

James Blake manęs nesužavėjo. Gražus balsas, daug žemaugių žmonių aka mergaičių, ko pasėkoje galėjai klausyt koncertą pilnai matydamas vaizdą ant scenos. Ir siaubingas garsas kairėje scenos pusėje, kur rodės, kad bosas susprogdins ausies bugnelius ar netgi išvers vidurius iš skrandžio nuo vibracijos. Ne viena pana buvo tiesiog pirštais užsikišus ausis. Aš gi atsigrūdau iki pat garsistų, nupasakojau situaciją ir jau normaliai suklausiau visą pasirodymą.

Frank Ocean… Atėjau pažiūrėjau į tą šiūmetį new wave r’n’b trendą ir išėjau. Čiuvakas dar visiškai nesaugiai jaučiasi ant scenos, nes jokio įsijautimo ar ekspresijos. Plius prieš užlipant ant pjedestalo aiškiai į tuliką nesulakstė, nes pastoviai laikė su ranka savo kiaušinius. Nu, arba Jacksonas yra jo viena iš ikonu – dievaži.

Na, ir galiausiai paskutiniai tą vakarą – trečią kartą matomi “Rammstein”. Jei Kauno Žalgirio arenoj jie ne per seniausiai sugrojo visus savo bestus tai šįkart pusę jų programos girdėjau pirmą kart. Ko pasėkoje šou kiek prailgo, nors aplink buvę fanai dainavo man nežinomas dainas iš gerklės. Na, o spec efektai, fejerverkai, sperma, ugnies šou – visa tai mes matėm, visa tai mes žinom. Bet kas kart tikrai maloniai tai susižiūri. Nors eit žiūrėt visa tai dar kartą… Na, gal jau dėl to visgi pakaks ir trijų šių puikių kartų.

…trečia dalis – penktadienį.