Pirminė idėja šios rašliavos buvo aprašyti tris sci-fi filmus, kuriuos pastaruoju metu aktyviai rodo k/t – “After Earth”, “Warld War Z” ir “Man of Steel” . Tačiau… Vakar teko apsilankyti “Supermene” ir azartas išgaravo kaip tas vandens lašas nukritęs ant įkaitusio akmens pirtyje. Tiesa sakant šį kartą būsiu netgi kategoriškas! Per pastaruosius metus nemačiau nei vieno sci-fi filmo kuris stvertų, nešiotų, taškytų vaizduotėje ir galiausiai vėl gražintų atgal į minkštą k/t kėdės realųjį pasaulį. Išskyrus, kiek atmintis leidžia tai “District 9” buvo super. Gi visa kita…

Taip prodiusavo jį pats “Inception” ir “Dark Knight” trilogijos prezidentas Chrisas Nolanas, režisavo “300” (ir jo tęsinį kuriantis) Zakas Snyderis, o apie fime pasirodžiusį aktorių žvaigždyną galima būtų papasakot, net ir užsikertant. Nuo “Dances with Wolves” mylimas Kevinas Costneris, iš “Matricos” atskriejęs Laurence’as Fishbourne’as, ir netgi toks rabarbaras kaip “Gladiatoriaus” vaidmeniu labiausiai išgarsėjęs Russellas Crowe. Kas svarbiausia jie atliko gana epizodinius vaidmenis! Primetat?

Filmas laaabai gražus. Juostos režisieriaus Zako Snyderio reikalavimai iš spec. efektų kūrėjų, buvo tokie, kuriuos jie apibūdino paprastai “nerealūs ir fantastiniai daiktai žiūrovui turi atrodyti natūralūs it kasdieniai objektai”. Plius filmo “vizualas” turėjo panašėti į dokumentinio filmo formatą, ko iš pradžių trupė netgi dorai nesuprato ir tik ilgo ir kruopštaus darbo metu su režisieriumi gavo tai, ką galėtume nusakyti sentencija “net feisbuke to nepamatysi”.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=OAVuKPFKrNo[/youtube]

Kaip minėjau rašinio pradžioje, mintyse buvo trys juostos. Bet po “Man of Steel” peržiūros supratau, kad ačiū ne. Nebereikia man dar vieno “Oblivion” su Tomu Cruise’u, nebereikia man dar vieno Ridley Scotto “Prometėjaus”. Tad nebereikia man ir “After Earth” su “Warld War Z”. Nesuklysite pasidarę išvadą, kad esu mokslinės fantastikos žanro “fanas”. Bet pastaruoju metu net Lietuviška “Aurora” buvo 100 kart geresnė, nei milijoninius biudžetus ir super aktorius turintys holivudiniai epai. (kas be abejo yra tik džiugu)

Už ką galima pagirti filmą tai už nerelią surinktą aktorių komandą, labai vaidmeniui tikusį jaunąjį aktorių Henri Cavilli, jau minėtus spec. efektus, bei fantastišką operatorių darbą ir režisieriausi benefisą. Dar kaip družokas išsireiškė “ačiū Dievui tam Supermenui raudonus triusikus pagaliau nuėmė”. Apranga tapo daug griežtesnė, solidžiai tamsi  ir nebe tokia popsova (neveltui režisieriui po ranka buvo pats tamsusis riteris Ch. Nolanas). Be to patiko, kad pagrindinė moters vaidmens atlikėja buvo ne kokia Kristen Dunst, Kristen Bell, bei blogai, kad ne Kristen Stewart. Šiaip ar taip Amy Adams juostos tikrai negadino.

Na, o dabar apie esmę – filmo plotmę, istoriją ir įgyvendinimą bei daug daug šviesų ir spec efektų. Plotmę ko gero ne vienas žinote iš senesnių filmo versijų. T.y. aukštesnio būvio  planeta dėl gamtos kataklizmų pasmerkiama pražūčiai, o kad išliktų šios planetos bent vienas palikuonis – tėvai slapta jį nuo sukilėlių išsiunčia į už gazilijonų kilometrų esančią žemę. Aha, buvo ir sukilėliai, kuruios ateivių tribunolas numalšino ir nuteisė užšaldymui neribotam laikui. Žinoma tam, kad atėjus pavasariui jie atšiltų ir atskridę į motušė žemę prikrėstų čia pokštų.

Viskas. Dagiau nebespoilinu. Filme vyksta meilė, šaudymės, gaudynės, netrūksta ir kung-fu kovos menų su nuo smūgių į šipulius subyrančiais dangoraižiais ir t.t. ir pan. Šiaip nepasakyčau, kad filmas blogas. Istorija renovuota gana subtiliai, įdiegta labai daug įvaizdžio naujovių, klasikinė komiksinė plotmė išlaikyta padedant naujiems sumanymams negadinant vaizdo. Ir finale – gaunasi pramogai visai neblogas filmas. Bet tik, kad ant tiek ten visko prikišta… Nors vemk spec, efektų vaivorykšte.

Nežinau; arba aš jau senas, arba aš jau per daug protingas, nes vien žiūrėti į įspūdngus kompiuteriu kuriamus vaizdus, meistrišką operatorių darbą, daug daug fejerverkų ir tiesiog gražuolius aktorius man ne tai, kad neįbedomu, o netgi ir tiesiog nuobodu. Norisi kur kas gilesnių vandenų, kur kas labiau grūdintų kavos pupelių, sumanymų kurie ne tik glostytų sielą bet ir galų gale nutviekstų veidą plačia šypsena.  Šiandien dar “Man of Steel” atsimenu, tačiau beveik neabejoju, kad kaip ir dauguma pastarojo meto blockbusterių užmiršiu ir atgaminsiu tik paskaitęs savo ar kitų rašytas recenzijas.