Aš nevartoju cukraus. Nes tai yra nuodas. Tingiu jums mielieji išsiplėst šia tema, nes internete yra galybę apie tai straipsnių, tačiau manęs jau niekas nebeveikia, nes saldžiai aš nebemėgstu. Tačiau pasisaldint gyvenimą kartais norisi. Tad jeigu arbatą geriu be cukraus ir kavą taip pat, tai po darbo grįžus namo saldžios giros tikrai neatsisakau karts nuo karto. Tačiau prie ko tada šokoladas?

Atsakymas paprastas – reikia žinot ką valgai. Tikrasis šokoladas – sveika. Tai ir smegenų veiklą užvedantis dalykas ir nuo depresijos vaduoja, nes stimuliuoja seratonino išsiskyrimą. Be to gerina atmintį, nuotaiką ir mažina kraujospūdį. Yra paplitusi nuomonė apie du šokoladų tipus, t.y. tie kurie “eina į cukrų”, o kiti sukurti kakavos pagrindu. Pastarieji šokoladai paprastai yra juodi, paprastai nėra itin saldūs, paprastai yra sužymėti dviemis skaitmenimis. Tikras šokoladas prasideda nuo 70 % (ir daugiau) kakavos koncentracijos jame (tarkim baltame šokolade nėra nei lašo kakavos).

Būna ir 71 nuošimčių, ir labiausiai paplitęs 85 % standartas, bei galima atkapstyt ir net su 92 procentų kakavos konsistencija šokoladus. Kuo koncentracija didesnė, tuo mažiau cukraus ir kitų priedų dėta, ir pasėkoje to šokoladas įgauna jau labiau tik mylėtojams suprantamą skonį. “Tas 92 % šokoladas nei kiek ne saldus, o kartus ir rūgštus, po galais!” – internete radau štai tokį komentarą. Jis galima sakyti nemeluoja, tad dėl to tai ir yra gurmanų reikalas.

Ir tai – gana brangus malonumas, nes kakava – tikrai nepigiausia žaliava, o kainuoja daugiau už (irgi brangų dalyką) cukrų. Kuo daugiau cukraus šokolade ir kitų priedų, tuo jis pigesnis. Galima rast ir už litą penkiasdešimt plytutę, arba už du ir tris litus. Gi jei nori paskanaut tikrojo šokolado, turėsi sumokėt už plytą apie  5-10 litų. Kaip taisyklė – retai tai bus Lietuviškas šokoladas, o dažniausiai importas iš Belgijos ar Prancūzijos.

85 % procentus kakavos Lietuvoje turi Prancūziška manufaktūra, kaip tarkim “Lindt” ar “Tablette d’Or”. Kas svarbiausia – jie yra kardinaliai skirtingi ir abu be galo rafinuoti. “Lindit” plyta išsiskiria rūgštele skonyje, kai tuo tarp “Tablete d’Or” šokoladas kalba karčiai saldžiomis priebalsėmis, kurios dar ilgai išsilaiko burnoje pavalgius jo (panašiai kaip gera Espresso kava). Lietuviški gali pasigirt tik 70 % ribos peržengimu, neturint minty nišinio “NAIVE” produkto pavadinimu “Peru Pure Nacional”, kurio man dar neteko garbės paragauti ir kuris pažymėtas 85 procentais.

Karūnos “Karališkas” būtent ir yra su 70 nuošimčių kakavos. Jis dabar pas mane puikuojasi ant stalo šalia jau minėtųjų Prancūziškų, bei neaprašyto belgiškojo “Cachet”, kuris turi savy 71 % kakavos. Ir nors Belgai nuo seno žinomi kaip šokolado meistrai, tačiau “Cachet” – labiausiai nuvilia iš visų keturių plytų. “Karūna” pats saldžiausias, gi “Lindt” ir “Tablette d’Or” su skaičiumi 85 duoda daug smagių gurmaniškų potyrių. Belgiškas nors ir skelbiasi, kad yra rinktinis aka “Limited origin selection Costa Rica”, bet vos paragavus nuvilia menku skonių kiekiu savyje.

Tad jei norite pasigerinti nuotaiką – marš į parduotuvę ir pirkit tikrą šokoladą! Sakė, kad ir dietai jis tinka – nežinau kiek tame tiesos.