“IVTKYGYG”… Kas tai? Tai grupė, kuriai muzikos kritikai dažniausiai klijuoja kaip avangardinės etiketę. Susibūrė ji 1988 metais, tuomet kaip jaunų menininkų kurybinės išraiškos projektas. Nors grupės sudėtis nuolat kito ir buvo nekukli – visad apie pustuzinis asmenų – tačiau tokie nariai, kaip Šlipas, Makys ar Gedas pastaruosius metus buvo grupės esminiai varikliukai. Didžiausia netektis kolektyvą ištiko 2005-tais metais, kuomet netikėtai Anapilin išėjo vienas jos įkūrėjų, vokalistų, idėjininkų – Artūras “Baras” Barysas. Tačiau “IVTKYGYG” laimei nenukabino nosies ir kibo muzikiniam gyvenimui į ragus.
Mano asmeninė patirtis su šiuo, galima sakyt, Lietuviškos muzikos reiškiniu prasidėjo dar prieš 9 metus, kuomet neofolko ir Baltiškos kultūros festivalyje “Mėnuo Juodaragis” juos teko “pusiau” girdėti grojančiais… siuvimo mašinomis. Su laiku šis pasirodymas apsipynė legendomis (teko girdėt, kad ne siuvimo, o ir skalbimo mašinos jame figūravo), gi tiems kam teko jame sudalyvaut, prisimena tai kaip vieną įstabiausių gyvenimo hepeningų. Su laiku avangardistams teko dalyvaut dar ne viename festivalyje, išleist arti dešimties tiek studijinių, tiek gyvų, tiek kompaktinių, tiek kasetinių įrašų ir netgi koncertuoti užsienyje.
Šalia avangardinės etiketės neretai ansambliui klijuojama kaip “ekstravagantiškiausia Lietuvos muzikos grupė”. Ir ne veltui, nes jų skambesys pritampa įvairiausio plauko muzikos renginiuose, kaip pagan, rock, folk, avantgard ar pan. Jų klauso tiek pankuojantis jaunimas, tiek muzikinio Lietuvos elito atstovai (koncerte teko sutikti A. Kaušpėdą), tiek bohemos flangas, tiek akademinis sluoksnis. Pati jų muzika tikrai nėra kažkokia šyzova ir abstrakti, o pasižymi įsimenančiomis ir gyvomis melodijomis, kurias praturtina itin spalvingi ir satyriški tekstai.
Tad visa tai ir atsispindėjo koncerte vykusiame Tamstos klube, šeštadienį. Kaip jau minėta buvo jame ir A. Kaušpėdas, ir garbanotus žilus plaukus turintys bohemos atstovai ir koža pasipuošęs ilgaplaukis jaunimas, ir šiaip intelektualios muzikos gerbėjai. Ant scenos viso buvo 6 žmonės, kuriuos kartais aplankydavo 7-tas performancinis narys, kurio pasirodymams galima skirt ir atskirą pastraipą. Buvo grojama daugiausiai naujo repertuaro programa, mat iš susirinkusiųjų neretai išgirsdavai rėksmus tokius kaip “davai sugrokit senus gabalus!” Gi koncertas buvo ne šiaip eilinis, bet išleisto DVD ir live CD proga, kuriuos galima buvo įsigyt iš mergaičių viso koncerto metu.
Nepaaiškinama vienybė, dvasinis šiltumas, komūnos ir bendrumo jausmas, savos chebros būryje pojūtis ir panašūs jausmai buvo sukilę koncerto metu. Jeigu stovėdavai – kilnodavai rankas; jeigu sėdėdavai – linguodavai į taktą ir sukiodavai kojas. Galima buvo ir tiesiog būt ramiam, bet akys išduodavo kokia anarchija kartu su ramybe tuo metu tvyrodavo tavo sieloje. Gabalui pasibaigus dauguma nelikdavo skolingi ir atlikėjus apdovanodavo ne tik gausiais aplodismentais bet ir rėkimu plačia vyriška gerkle. Gi patys atlikėjai rodėsi, kad gros kaip minimum iki 2-tros nakties, nes bisui grįžo du kartus ir pasirodymą baigė neįprastai vėlai ir su nuoširdžiu užsidegimu.
Koncerte skambėjo tokie šmotai kaip “Saldus saldainis”, “Leningrad Brytwa”, “Vidurei” ar netgi pagal skelbimą pažinčių portale sukurtas gabalas pavadinimu “Marytė”. Kaip jau minėjau scenon karts nuo karto išlysdavo gan jaunas ekstra grupės narys, kuris linksmino susirinkusius nurautais performancais. Kaip, kad pavyzdžiui, lyg Kalėdų senis jis vaikščiodamas tarp susirinkusiųjų, iš maišo visus šerdavo saldainiais. Ar rangydavo mini pirotechnika padabintą kinišką drakoną. Beigi vienas labiausiai įsiminusių epizodų – viso koncerto metu ant armonikos buvusios lėlės “apkirpimas”. Kaip priklauso – su guminėmis pirštinėmis, žirklėmis ir putomis.
Pasibaigus šou vieningai buvo nubalsuota, kad šią grupę būtinai turi pakviest grot kokie nors šios vasaros festivaliai. Nes tiesiog regėjai save besitaškantį mėnesienos baloje basą ir pusnuogį, kartu su kitais hipiais, tėvais, vaikais ir mokytojais. Dar galima pridurti, kad pasirodyme buvo panaudoti tokie archainiai instrumentai, kaip mandolina, rubabas, kanklės, įvairios lėkštės, dūdelės, perkusija – kas tik dar labiau nuspalvino ir taip įspūdingą pasirodymą.
