“Avaspo” – tai nenuilstantis, nuolat besitransformuojantis, eksperimentuojantis ir… Epitetų galima klijuoti begale, tačiau neišsiplėskime. Jie yra šiuolaikinės „moderniosios“ poezijos patriarchai, kurie be to, kad rašo eiles – dar ir derina jas, tiek su įspūdingu garsu, tiek su vaizdu. Trečiojo albumo iš šio praretėjusio kolektyvo laukiau su dideliu alkiu. Tiesa pirmojo nebuvau klausęs, bet antrasis „Niagara“ atmosferiškai išnešė tiek koncerto metu „Menų Spaustuvėje“, tiek XI20 klube (kuriame dar įsigijau CD) per festivalį „TARP“. Kurį tie patys „AVaspo“ ir organaizina.

Gi šis neilgas rašinys bus apie patį naujausiąjį projekto albumą „Kraujuojantis Okeanas“. Didžiausia nuodėmė yra ta, kad aš po koncerto ŠMC nedrįsau prieiti prie atlikėjų ir jo nenusipirkau. Nes paprasčiausiai ten, manau, būtų buvus surašyta visa poezija naudojama paryškinti magiškos muzikos atmosferai. Dabar gi klausymas (albumą parsipūčiau), yra labiau muzikinis katarsis, nei kaip Gabrielė man interviu teigė, jog viskas vienodai svarbu; tiek žodžiai, tiek muzika. Tad prieš akis neturėdamas tekstinių nuorodų, koncentruojuosi daugiau į buriančius garsų potyrius ar įstringančius raktinius žodžius.

Ir iš kart – konstatuosiu ne itin malonų faktą. Iš visų trijų matytų „AVaspo“ koncertų, ŠMC vykęs performancas man asmeniškai buvo pats silpniausias. Ar kitaip tariant, prieš tai buvę – apžavėjo, o šis paliko be aiškesnio pėdsako ant sugertuko širdyje. Žinoma esminis dalykas buvo suklausyti kaip skamba naujoji grupės kūryba gyvai, plius bežiūrint į šalia sėdinčią VJ Suckmafinger, į tai kaip ji darbuojasi, negalėjai likti abejingas. Bet finale – koncertui trūko kažkokios magijos, stipresnės energetikos pulso, ar šiaip teatro.

Aptarus gyvą albumo skambesį, galima jį nagrinėt ir kaip namuose klausytą, sėdint įsigilintojo pozoje. O va čia jau kitas reikalas. Kiekvienas kūrinys – atskira istorija, kiekviena aranžuotė jam – nepanaši į prieš tai buvusią, inovatyvi, nesekanti kažkam iš paskos, niekam nepataikaujanti, bet… išlaikanti bendrą albumo koncepciją, braižą. „Mes nei kuriam, nei laužom standartus, mes jais – žaidžiame“ – porino interviu Gabrielė. Ir bent kiek aš per gyvenimėlį esu klausęs muzikos, tai drąsiai galiu teigt, kad „AVaspo“ turi savo stilių, veidą, vizitinės kortelės skambesį. Jų – su niekuom nesupainiosi.

Albumą klausiau jau daug daugiau nei kokius 5 kartus ir jis vis suteikia naujų potyrių. Bei noras išgirsti gyvai dar kartą – vis rusena, nes gal čia turėjo įtakos statiška ŠMC balta salė, ko pasėkoje niekaip nepavyko pagaut sielos virpesių. Ypač prisimenant nepakartojamąjį groove‘ą, dancebale ir shakble pasirodymą „XI20“ prirūkytame rūsyje praeitais metais. Tad, ko gero, pabaigai belieka palinkėt „AVaspo“ gerų koncertų vasaros festivaliuose po žvaigždėmis nusėtu naktiniu dangumi.