Priežastis kodėl pakalbinti „AVaspo“ atsirado labai paprastai natūraliai. Tiesiog patiko tiek jų paskutinis albumas, tiek paskutiniai jų matyti koncertai. Gi štai dabar praretėjus grupės sastatui, projektas dienose išleidžia naują albumą su visai kitu skambesiu. Elektrifikuotu ir gal net dar labiau gūdžiai paslaptingesniu. Tad apie tai ir pakalbėjom. Artėjantis albumas, būsimi koncertai, brutalūs tekstai, poezija bendrai paėmus, bei laukiantį siurprizą “Kraujuojantis Okeanas” disko pirkėjams.
Kai paskutinį kartą kalbėjomės, kvietei į albumo pristatymo koncertą. Bet aš kaip ne vilnietis negaliu! Tad kodėl ketvirtadienis? Juk tikrai, manau, be problemų įmanoma buvo suderint pasirodymą savaitgalio metu.
Man patinka ketvirtadienis – tiek kaip savaitės diena, tiek kaip „kultūrinimosi“ diena. Tai toks mažasis savaitgalis. Beto, albumo pristatymas įvyks Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, tad tikiuosi, kad kitų miestų gyventojai ištaikys progą mus išgirsti.
Dar seniau man sakei, kad albumo premjerą darysit jūsų antraisiais namais galima sakyt tapusioje „Menų Spaustuvėje“. Kodėl pasikeitė planai? Kodėl pusiau akademinę erdvę iškeitėt į aiškiai klubinę? Nuo šiol orientuojatės į labiau danceble auditoriją, nei, kad kaip seniau – sėdinčią ir užsihipnotizavusiai klausančią?
Viskas žymiai paprasčiau – Menų spaustuvėje pristatymui buvo skirta viena konkreti data, o pasikeitus mūsų asmeninėms aplinkybėms nebegalėjome pakeisti datos, jei darytume koncertą Menų spaustuvėje. Tad teko keisti vietą.
Klausimas labai paprastas: kokio skambesio bus naujas albumas? Kokia jo idėja? Savo naujuoju albumu kursit naujus standartus ar atvirkščiai – laužysit senus?
Mes nei kuriam standartus, nei juos laužome. Mes jais žaidžiame. Albumas apima sintetinio garso, robotizuoto balso ir urbanistiškos išraiškos junginį. Viena vertus, žmonija nutolo nuo gamtos, antra vertus, jai gamtą atstoja visai kiti dalykai. Dabartinis miestietis užauga betono džiunglėse, todėl paukščių čiulbėjimą, miško alsavimą jam pakeičia sintetinio garso triukšmai, skaitmeninės samanos. Psych-pop, experimental srovės teka tais pačiais giluminiais vandenimis, vienos kitų neužgoždamos.
Kas pas jus svarbesnis; garsas ar žodis? Man pvz „Avaspo“ patinka, nes jūs sukuriate įtraukiančia ar netgi buriančią atmosferą.
Abu, man tai neatskiriama.
Dar vienas paprastas klausimas: kodėl, Gabriele, tavo tekstai kartais būna tokie brutalūs? Visokie „nupjauti pirštai“, „nukastos žuvų galvos“, ir dabar „Kraujuojantis Okeanas“. Kažkada su vienu nepažystamu čiuvu „Alaus namuose“ smagiai porinom apie jūsų tekstus, kaip pusiau infantilius (tada priėjom tokios išvados dėl tos brutaluchos). Tad čia dėl to, kad labiau atkreipt dėmesį “sukrėtimo efektu” ar priežastis slypi vandens (iš kurio sudarytas mūsų kūnas) pasamonėje (ar dažnyje)?
Jėga – pasirodo, „AVaspo“ tekstai gali būti geras pretekstas pažinčiai ir diskusijai. O šiaip nėra nei nupjautų pirštų, nei nukąstų žuvų galvų – yra tik tekstas apie tai, kaip skrosdama žuvį įsipjoviau pirštą. Nežinau, ar tai brutalu – juk tai gali nutikti bet kuriam, gaminančiam maistą. Tačiau sutinku, kad kažkam mano tekstai gali skambėti drastiškai. Tai nėra sąmoningas noras šokiruoti, tiesiog galbūt tokie ekspresyvūs išsireiškimai tik pabrėžia skirtumą, esantį tarp mano suvokimo, kas yra poetiška bei tarp tų, kuriems šie tekstai nepriimtini. Be to, tai ir skirtumas tarp gyvenimiškos Gabrielės (visi draugai paliudytų, kad uždegu mąstyti bei veikti pozityviai) ir tos, kuri išreiškia save kūryboje – tamsesniais tekstais, chtoniškai kuriamomis energijomis. Antra vertus, tai yra koketavimas su suvokėju bei pačia savimi. Kad ir koks bebūtų „AVaspo“ tekstas, jame dažniausiai yra bent lašas ironijos.
Pakalbam dabar plačiau: Kas yra poezija dabar, kokia buvo poezija seniau (tarkim prieš 10 ar 100 metų) ir kur link ji eina?
Nepaisant to, kad studijavau literatūrą ir magistrinį darbą rašiau būtent apie šiuolaikinę poeziją, turiu prisipažinti, kad nuo šios srities nutolau. Domiuosiu eksperimentinėmis poezijos formomis, tam ir skirtas audiovizualinės poezijos festivalis „TARP“, kurį kiekvieną spalį organizuoju kartu su bendraminčiais.
Kokia poezija asmeniškai tau labiausiai patinka? Klasikinė apipinta romantiškais (bei kitais) elementais ar atvirkščiai – naujoji, kurią rašo visokie pankai, outsideriai, frykai? Ar tiesiog viskas priklauso nuo nuotaikos ir poreikių?
Taip, daug kas priklauso nuo nuotaikos, konteksto ir poreikių. Simpatizuoju taupiam rytietiškam žodžiui, intelektualiai prancūzų, britų, amerikiečių poezijai, artimam lietuviškam stiliui, ypač moterų poečių kūryboje. Keliais sakiniais to neapibrėžčiau, visko labai daug. Beveik neskaitau prozos, tik poezijos knygas ir dramas teatrui. Nors nuo pirmųjų, kaip ir minėjau, atitolau akademine prasme, tačiau asmeninės simpatijos poezijai išliko. Poezijos knygas gali skaityti šimtą kartų, jos neturi siužeto, kurį sužinojus nebėra poreikio skaityti knygą antrą kartą.
Koks poetas ar filosofas ar prozininkas tau yra įdomiausias ir padaręs didžiausią įtaką / įspūdį? Nyčė, Spinoza, Oskaras Milašius, Juozas Erlickas, Algis Greitai ar dar kas?
Kaip įdomu, paminėjai tik vyrus. Bet kuriuo atveju, man atrodo, kad didžiausios įtakos įvyksta paauglystėje, po to jau arba pats kažką įtakoji, arba keitiesi energijomis, žiniomis, patirtimi su sutiktais žmonėmis, vadinasi, vyksta tolygi cirkuliacija. Taip, kadaise buvo įdomus nihilistas Nyčė, radikali feministė Valerie Solanas, posmodernizmo filosofas J. Baudrillard’as, tapytoja Frida Kahlo, menininkė ir provokatorė Yoko Ono ir kt. Dabar jie tarsi pažįstamų galerija, nes kiekvienas jų pakabino po savo paveikslėlį tam tikruose mano gyvenimo laikotarpiuose.
Viename interviu grupės narys Vladas sakė, kad su „ezoterika“ jis parišo senai. Kaip tu pati?
Ezoterikos sąvoką Vladas ironizavo, susiedamas ją su misticizmu, noru pabėgti nuo esamo gyvenimo, kai žmonės projektuoja savo norus ir siekius į kitą dimensiją, kurios egzistavimas tikras tik patiems ezoterikams. Tarp ezoterikos ir materializmo yra labai didelė skalė, todėl galimybių yra daug, nesirenkant kraštutinumų.
O kokią muziką klausai ir kokia jus labiausiai įtakoja? Metalą / trance / pop / classics / electronic in general?
Tyla yra geriausia muzika.
Ar dažnai sapnuoji ir apie ką? Pažiūrėjus jūsų klipus susidaro įspūdis, kad „pasitaiko visko“… nuo juodai baltų košmarų iki kislotnų Edeno Sodų.
Mokslininkai teigia, kad sapnuojame visi, tik ne visi prisimename savo sapnus pabudę. Prisimenu retai, o gaila, nors šiaip sapną išgyvenu labai aktyviai – per miegus kalbėdama, dainuodama ir t.t.
Kokia apskritai yra grupės „AVaspo“ misija? Ko jūs siekiate savo veikla? Tai labiau saviišraiška ar noras padaryti (teigiamą ar kokią kitą) įtaką žmonėms?
Manau, kad mes visi turime kažkokią misiją. Ir žinutę, kurią norime pasakyti. Negaliu apibendrinti „AVaspo“ žinutės, bet manoji būtų skatinimas ieškoti, eksperimentuoti, nepasiduoti klišėms.
Tu esi ne tik koncertmeisterė, bet dar ir dėstytoja. Klausimas paprastas: kokį pažymį / įvertinimą rašydama jautiesi, leiskite išsireiškti, kietai; itin blogą ar itin gerą? Tipo: „še tau vienetas“ (su evil šypsenėle) arba „šaunuolė (-is), va imk 10tuką“. Su kuo lengviau yra susikalbėti; kuriant albumą su „grupiokais“ ar dėstant paskaitą su studentais?
Koncertmeisteris yra Vladas, aš esu dėstytoja ir doktorantė toje pačioje Muzikos ir teatro akademijoje. Įvertinimas yra pats nemaloniausias mokymosi proceso etapas, nes jis iš karto suteikia hierarchinę viršenybę dėstytojui, o šiaip stengiuosi sudaryti priešingą – ne mokančiojo/mokomo, o kolegišką, lygiavertį santykį. Todėl vyresnių kursų studentams leidžiu įsivertinti savo pusmečio darbą patiems ir motyvuoti, kodėl taip mano. O šiaip vertindama stengiuosi būti objektyvi, kiek leidžia galimybės, tačiau objektyvumas ir menai iš tiesų yra sunkiai suderinamas dalykas.
O ar su pačia savim lengvai susikalbi?
Būna visaip – kai dirbi tiek skirtingų sričių, kartais pasimeti, kur yra tavo tikrasis kelias arba kuriuo iš jų nori eiti iki galo. Tada susvyruoja motyvacija ir norisi persidėlioti prioritetus. Atsitiktinumų mano gyvenime tikrai mažai. Kas iš pradžių atrodo kaip naujas, abejotinas takelis, po to pasirodo besanti ypatinga patirtis, vedanti ta pačia kryptimi, kaip ir pagrindinė magistralė.
Ko tikėtis jūsų pristatymo koncertuose tiek Vilniuje 28 d., tiek Kaune feste „Centras“? Bus atliekama konceptualiai vien tik nauja kūryba? Ir kas ten bus speciali programa feste „Jauna Muzika“?
Albume bus galima išgirsti per paskutinius metus kartu su Gediminu Žygumi ir Vladu Dieniniu sukurtus kūrinius, o vakaro įspūdžius perkels į okeano gelmes DJ S13 ir J. G. Biberkopf, VJ Suckmafinger. Specialiai albumo pristatymui kostiumą kurs dizainerė Kristina Valančiūtė.
Be to, koncertų metu bus galima įsigyti ir patį albumą, o jo formatas bus tikras siuprizas.
Kaip vertini Pranciškų? (na, tą kur iš Vatikano)
Niekaip nevertinu. Apskritai nemėgstu vertinti žmonių.
Be Lietuvos, kokia yra kita tavo svajonių šalis? (pvz. man – Japonija)
Taip, tolimieji rytai visada traukia. Vienoje iš svajonių šalių – Islandijoje – jau teko sugroti. Žiūrėsime, ką atneš mums šie metai.
Kur žadi atostogauti vasarą? Ten kur tyvuliuoja Šiltas Okeanas?
Atostogų beveik nenusimato – „Kultūros nakčiai“ birželio mėn. Vilniuje rengsime specialią programą su švedų grupe „The Mob“ ir suomių choreografe Riikka Ihalainen. Be to, laukia kiti asmeniniai kūrybiniai ir organizaciniai darbai. Tačiau nesiskundžiu, man patinka toks gyvenimo būdas. Seneliai gyvena prie jūros, tad net ir užimtos vasaros atveju visada yra kur trumpam įmerkti kojas į šiltą okeaną.
BLITZ:
titulinė foto: Monikos Penkutės
