“Kurak” – pirmas gabalas kokybė, antras irgi, trečias nenusileidžia ir ketvirtas iš vis kokybių kokybė. “Kurak” koncertas buvo nerealus! “Kurak” tai Lietuviškasis mzikinis Dream Teamas. Tokiais štai epitetais buvo apipintas šis, netgi mistinis, projektas pajungęs į vieną bandą 7 talentingus žmones. Pirmąjį jų koncą praleidau, bet bandcamp perklausos labai patiko, tad neliko nieko kita kaip tik penktadienio vakarą skuosti į “Tamstą” ir pačiam išvysti šią kometą (ar fenomeną), taip ryškiai ir staigiai sužibusią Lietuvos muzikinėje padangėje.

Ir buvo čia kaip toj istorijoj… Lūkesčiai dideli (net ne tai, kad dideli, o užkelti iki maksimumo), ko pasėkoje į koncertą ėjau tartytum į šventę, tarsi tikėdamasis gaut katarsinį nušvitimą, o kas finale? Ogi Morandžiui, pasakysiu paprastai, tai buvo didelio muilo burbulo sprogimas aptaškęs akis skaudžiai. Dar pirmą dalį koncerto bandžiau įsijaust  dar bandžiau įtikinėt save, kad kažko nesuprantu ir vis LAUKIAU, kada gi tie 6 čiuvakai + 1 pana pagaliau PAVARYS. Bet atėjo antra dalis ir nesulaukęs koncerto pabaigos – nešiau kudašių iš to renginio neatsigręždamas.

Pradedam nuo svarbiausio dalyko – muzikos. Kaip minėjau, internete man jų kompozicijos patiko. Tikrai nesumelavo kolega Bongas iš suru.lt, kad tai – kokybiškas reikalas ir klausiau tą muziką visai maloniai. Bet ką gavau koncerte? “Muzika man kažkokia vienoda ir beveik iš vis nekabinanti, nežinau kaip jums.” – susidraugavau su šalia manęs įsitaisiusiai nepažystamaisiais. Į ką šie atsakė: “Žinok, mes beklausydami pagalvojom lygiai tą patį.” Tad klausai klausai tą koncertą, matai besikeičiančius vokalistus, matai grajokus brazdinančius instrumentus ir tau nuo to nei šilta nei šalta.

Grojimas. Jei internetinėje perklausoje man patiko, pavadinkime populiariai – organiškas “Kurak” skambesys, tai kas per fakas-watas dėjosi ant scenos “Tamstoj”? Mušamieji, bosinė gitara, akustinė gitara ir syntikas, kurį kartais papildydavo saksofonas su laptopu. Žinoma, aš visada mėgau posakį – genialumas paprastume. Na, bet čia šio atvejo – nė su padidinamuoju stiklu neradau. Beklausant, liaudiškai išsireikšiu, susidarė įspūdis jog stebiu kažkokių susibėgusių studenčiokų bandymus įkūnyt rock grupę. Nei skambesys traukė, nei vaizdas ant scenos akį glostė, nei energetika iš atlikėju kažkokia įmantresnė sklido. Emocinio krūvio jei ir rasta tai minimaliai.

Pamenat kaip aš apšaudžiau kažkada skaudžiomis kritikos strėlėmis projektą “Driezhas” ir jų pasirodymą festivalyje “TARP”. Kai lazdavojau įvaizdį, t.y. apsirengimą, apšvietimą, vizualų nebuvimą ir t.t. Žodžiu nykus vaizdas tąkart ant scenos buvo. Tai žinokit “Driezhas” dar palyginus buvo labai neblogai, nes ten bent jau Muzika buvo, bent paklausyt ką atrasdavai, jei nebuvo kur žiūri. Gi “Kurak”… nu, c’mon, chebryte, jei jūs susirinkot į vieną krūvą kaip “dream teamas”, ir kaip vienam portale rašė “ką jiems čia Lietuvoj veikti?” Tai aš atsakysiu paprastai – jiem Lietuvoj dar ne vieną hektarą reikia patręšt, kad svorį įgaut.

Jei “Driezhą” absoliučiai galima išteisint tuo, kad, taip vadinamas “casual” apsirengimas buvo, nes erdvė juk rūsys prišnerkštas (a.k.a. “XI20”), tad natūralu, kad į tokią erdvę neisi su vakarine suknele. Plius apšvietimo ten būta tik prožektoriaus pavidale, bet… what’s he problem with “Kurak” @ Tamsta? Juk ten ir apšvietimą gali daryt padorų ir galų gale aplinka įpareigoja gerai atrodyt. Tai dabar… Aš žymiai gražiau atrodžiau su džinsais nei Sirvidytė su ta suknele, kuri labiau priminė pižamą, o ne paskutinį mados klyksmą. Palubenka kažkokiom kamufliažkėm apsirėdęs buvo (turbūt bulvių sėjimui ruošiasi). Ir tik jo tie special batai tos kažkokios special dizainerės sukurti, padėtį kiek taisė. Į juos ir žiūrėjau. Nesakau, kad nuolatos.

Ką gi, kaip ir viską aptariau, tad galime sunarplioti išvestines. Nekabinančios dainos – visų pirma. Nebuvo nei vienos, kuri priverstų nors akimirkai sustingti meditacinei pozai. Antra – slabnas įvaizdis, kuris atrodo, turėtų būt on highest note, nes juk orientuojamas projektas į tokį segmenta kaip VILNIAUS ELITAZ. Bliamba, na gi jūs pasižiūrėkit galų gale į tuos pačius Somov su Jazzu, kaip tie jaunuoliai su tuo meistriškai tvarkos ir kaip į įvaizdį profesionaliai žiūri. Trečia – aranžuotinis atlikimas. Gerai va sakė mano kalbintas metalistas Luctus, kad tu į “vieną vietą gali surinkt nerealius grajokus, bet jei tarp jų nebus chebros jausmo – ant scenos tas akivaizdžiai matysis. visi tik dirbs savo darbus ir tiek”. Ir va kur tiesos žodžiai, nes būtent taip ir atrodė bent man viskas. Be “jungties”, susimirksėjimo ar energetikos.

Tad “Kurak” galite pasveikinti mane (gal ir save), nes tai yra pirmas kult.lt įrašas kuris yra gana radikaliai heiteriškas. Bet vienok, viliuosi, kad nors ir nemalonu jums tatai buvo skaityt, bet gal bent kažkokias išvadas, būsit pasidarę (o koks Markutis dar ir pažvengė šalia to, skaitydamas). Potencialas kas be ko pas jus yra, bet iki “Dream Team” ir “ką jiem veikti Lietuvoje” tai, na dar anksti kalbėt. Mano kuklia nuomone. Tad linkiu Jums gerbiamieji sėkmės ateityje ir per daug nesiparinkit dėl šios rašliavos, visgi pavasaris už lango ir tuoj eisim žibučių ravėti. Ar netgi bulvių sodinti.