Neišvengiamai viena data šventinių renginių maratone buvo paskirta teatrui. Ir beabejo, kurio gi kito kūrinį stebėjome, jei ne Oskaro Koršunovo. Net nežinau prieš kiek metų teko matyti jo skandalingąjį, to laiko teatrologinius standartus ne tik Lietuvoje laužiusį „Shopping and Fucking“. Ne per seniausiai ir „Hamletą“ sušniojome, kurio pastatymas paliko tokį pat mąslų įspūdį kaip ir Koršunovo kolegos Nekrošiaus. Na ir dabar – „Katedra“. Ar tiksliau, Justino Marcinekvičiaus poetinės dramos (dar viena) teatralinė interpretacija.

Prisipažinsiu, kad nesu teatro fanas, tačiau “tie keli” mano matyti spektakliai buvo užsienio autorių parašyti kūriniai. Ar Šekspyras, ar Bulgakovas, ar Legarsas, ar ten koks Gassuaro. Visi skirtingi, su skirtingomis misijomis, išliekamąja verte ir kas be ko visi užsieniniai. Gi „Katedra“… LIETUVIŠKA. Dėl to buitiškai sava, sieliškai artima, nuo vaikystės ir iki dabar jauna, kažkada buvo netgi ir aštri, nes viela spygliuota ją juosė. Griaunama, statoma, restauruojama, apstatinėjama galų gale, bet vis dar… YRA. Tik kokia?

Spektaklis prasideda etiudu jauno ir talentingo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, kuris įstojęs į vienuolyną, nerado ten pašaukimo ir pasidavė architektūros aistrai. Jį gi pradeda globoti Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis, kuris pastebėjęs jaunuolio potencialą bei talentą, keletui metų išsiunčia jį į Europą. Scenoje esmiškai viskas prasideda kai Laurynas, vos Vilniaus suodiną žemę palietęs, išvysta viziją, kurioje pamato didingąją, ryškiaspalvę ir savo gyvenimo – Lietuviškąją Katedrą.

Katedra stovi jau netoli 300 metų, gi teatrališkai perteikt jos esentialumą reikėjo lygiai trijų valandų (su pertrauka vidury jų). Šventvagystės ir geiduliai; veidmainystės ir melai; parsidavališkumas ir pinigai; šlovė ir tuštybės; pragaištingumas ir išsigelbėjimas – tą žiūrovas matė spektaklyje, tokiu pagrindu pagal Marcinkevičių / Koršunovą yra pastatyta Katedra. Trūko tik daugiau šviesų, garso ir kraujo. Tačiau ar viskas yra taip gūdu, juoda ir beviltiška?

Scenografija – kaip ir visada pas Koršunovą – sprendimais stebinanti. Pamatęs scenoje sukabinėtas grandines iškart atsiminiau „Depeche Mode“ gabalą pavadinimu „In Chains“ – tarsi mes visi esame supančioti ir nei vienas nėra laisvas, o yra; ar visuomenės sluoksnio, ar aistros, ar netgi šiuo atveju talento įkaitas. Tos grandinės sužaidžiant spalvomis buvo naudojamos ir lietui atvaizduoti, jomis žmonės spektaklio metu tarsi buvo pakarti, jos kaip vienuolyno sienos atskyrė Ievą nuo jaunojo Lauryno.

Pakankamai spoilerių jau primėčiau tiesa? Na, tai ties tuo ir baikime. Kadangi spektaklis bus dar greit rodomas ir yra absoliučiai Lietuviškas – būtina pamatyt. Ir gvildena jis beje, kaip turbūt galėjot lengvai suprasti, šalia tradicinių bendra-žmogiškų, ir tokią problemą kaip „lietuvybės viduje“ gyvastingumą. Koršunovo pastatyme buvo akcentuojama vidinė kiekvieno žmogaus Katedra, kurią visų pirma patys savyje turime pastatyti ir tik tada būsim pilnavertiški įkeldami koją į ~250 metų senumo statinį ar laisvi vaikščioti Lietuviškąja žeme. Kuri pagal visas pastarųjų metų tendencijas yra labai sėkmingai dergiama ir niekinama.

Po spektaklio diskusijoje tėtė sakė: „aš suprantu, teisingos mintys čia buvo dėstomos, su viskuo sutinku, na bet kam visa tai 3 valandas rėkti beveik be sustojimo? Kam tas rėkimas? Juk jei žodžiai išmintingi, jie tariami ramiai ir kam jų reikia, tie juos ir išgirsta. Rėkimu tu jokio žmogaus neįtikinsi.“ Ir iš ties, šie pasvarstymai įsmeigė abejones. “Taigi čia Koršunovas… Visada pas jį visi rėkia, ko jūs ten dar ėjot?” – irgi pridėjo.

Tačiau diskutuojant – gimė mintis apie taip vadinamą „mentalinį žadintuvą“. Kaip kitaip dar PAŽADINTI visus tuos letargo miegu miegančius ir tik vartoti gebančius žmones Lietuvoje? Kurie skundžiasi, kad krizė, o per patį šilčiausią orą, toliau darda su Audi mokėdami  5 litrus kurui, vietoj to, kad griebtųsi paprasto dviračio! Arba kam keisti brangius (bei tuo pačiu nesveikus) mitybos įpročius ir  toliau skustis,  kad prie ruso daktariška buvo pigi. Ar galų gale, net nesivarginama keisti neekonomiškų didelių butų į tinkamus, o laukiama iš valdžios šildymo kainų sumažinimo.

Tačiau šios nūdienos realijos pastaruosius kelis metus jau ne vieną ir ne tris kartus gvildentos, aptarinėtos ir vis bandomos žmonėms įskiepyt, tačiau… Ko gero tas banalus „kartų  kaitos“ variantas – tik jis galbūt ir išspręs problemą (-as). Nes niekas nieko nei mažins, nei dovanos, nei pirks, nei duos už gražias akis. Tik tada kai suvoksime save kaip išskirtinius, mąstančius ir gražius individus; nesidairydami į toliau esančius ar geriau gyvenančius – tik tada Ta Katedra įgaus realų pavidalą. T.y. tai ko Lietuvai šiuo metu labiausiai reikia – tikėjimo, meilės ir tvirtumo.

Tvirtumą mes turime.