Gruodžio 29 dieną pasižymėjęs buvau gana senai. Bet žinote tas šventinis maratonas – leki, skrendi nenusileisdamas ant žemės kai visko tiek daug, o juk akimirkai riektų ir prisėsti, kad pasijustumei žavingai. Šalia nuovargio atrodė dar, kad ir kaina bezbožna (juk dingo iš grojaraščio vienas iš atlikėjų). Bet, tiesa sakant Donis, man niekad per daug nepatiko ir, kad maratonas nesibaigtų kryžiumi ant lovos – įkalu kai ko stipresnio (kavos), iš po elgtutės išsitraukiau gerą (ar velnišką) nuotaiką ir… VELNIOP! Telefonas, taxi, šaltukas ir galiausiai “Propaganda”, kuri pasitinka tuštma prie įėjimo ir iki arti pilno klubo vėliau. Kaina, pasirodo neitin atbaidė.

Pirmieji grojo… Nepamenu pavadinimo. Iš pat pradžių klausau ir stebiuosi – metalas aiškiai susipykęs su delikatumu. Headbangas „apšildymui“? Keistas organizatorių pasirinkimas, kuris ir taip susimakalavusias mintis dar labiau destabilizavo. Na, bet ko norėt, pamaniau, džiugu, kad bent kažkuo rasta pakeist dalyvauti negalėjusį festivalio penktąjį, tad 35 litų pasidarė jau tikrai nebečėdna.

Tačiau vėliau kolektyvas įsivažiavo. Ant scenos pastebėjau pražystamą veidą, pasipuošusį “Om” maikute, kuris Dangaus forume vis mėgsta skųstis  kad skęsta stonerio liūne. Šios muzikos doriau nesu klausęs, bet vien iš maikės primečiau, kad projektas būtent šį stilių ant scenos ir džiržgina. Ir jei pirmos minutės beklausant kiek išmušė iš vėžių, tai su kiekvienu sekančiu pragrojimu pasirodymas emociškai intensyvėjo. Vėliau sekusios melodijos patiko, apšildymą finale pagerbiau delnų pliaukštelėjimu ir įvertinau projektą po žodeliu „užskaitau.“

„Marga Muzika“ – nuotaikingas folkloras po gramzdinančio metalo. Gal ir kiek keistokas pastatymas grojalaikyje, bet kas gi daugiau ištrauks visus iš sunkiosios muzikos  pelkės, jei ne polka, tindiriuškai, išsišiepusios mergos prie mikrafų ir finale to – pozityvi bei žaisminga atmosfera. Nesu folko gerbėjas, klausau tik visokius „Ženklas X“ ir tuos neo post-apocalyptic. Bet šio renginio eklektiškumas (su vėliau ant scenos kopusiais) tik ir džiugino, nes turėjai progos paklausyt pačios įvairiausios stilistikos muzono.

„OBŠRR“. Nepaprastai patiko jo albumas įkeltas į bandcamp. Lambada, hip hopas, gloomy light, lo-fi bite, šokolado tirštumas. Tačiau šio pasirodymo tiesa sakant laukiau įtariai, nes žinojau ko daugmaž tikėtis. Čiuvakėlis per kontrolerį paleidžia fonuškę, ją minimaliai paderindamas su rankenėlemis, sportuoja po sceną vaikščiodamas pirmyn-atgal, pirmyn-atgal ir kas be ko į mikrofoną kažką burbuliuoja (ar tais dainuoja). Užbėgdamas įvykiams už akių  pasakau, kad publika atlikėją palydėjo gausiais aplodismentais. Gi aš, ko gero, čia buvau vienas iš tų nedaugelio “nesupratėlių”. Ką gi, gal geriausias akimirkas pasilikime kitam kartui.

„Rumunija“. „Ai, jie tai kaip visada, – porino man vienas prietėlius – tvoja, liapsusus mėto ir šiaip elektrą alum užtrumpina, bet tuo jie juk ir z***s!” Ir iš ties, jei ir sakai anglišką žodį “true” ant Marijos Žemės, tai šiai bandai jis labai limpa. Visiški kaimai, absoliutūs archaiškumo djavolai, iš kurių vienas kuklumu primena Paganini iš „Kapitono Granto vaikų“, kitas iš taboro rokenrolinti pabėgęs klastingasai čigonas, o trečias – va be reikalo barzdonu patapo, nes be jos daug gražesnis rodės. O šiame pasirodyme dar ir akustinė gitara su saksofonu prie gaujos prisijungė. Stačiai orkestras! (Armantas liko nepastebėtas)

OK, pagyros išdalintos, metams pipirams. Žinokit, “Rumunija”, jums skubiai reikia spręst reikalą su mušamaisiais. Tą barzdoną pielyjantį per bačką su lėkšte – užsiskaitau nebent kaip kokį STOMP panką, o ne normalų muzikantą. Klausyt grojant bugnus ir nematyt gyvo asmens už jų rodosi itin keista ir galų gale ne pilnavertiška. Su Arma mes apie tai paporinom beje, tai anas sakė, kad bugniorai – didžiausias deficitas. Sutinku, nes ir pats girdėjau tą ne iš vieno lūpų. Bet jei vdrug jūs tokį rastumėt… pagalvokit – jau dabar visos mergos jūsų, o tada net ir mamos mylėt, manau, pradėtų.

Na, ir vakaro vinis, senai girdėtas projektas, šamaniškas, piktas, ištaškantis, hipnotizuojantis ir svarbiausia nuoširdus, tai – “Vilkduja” su PoPo priešakyje. Ir ką ką, bet tik ne šio projekto pasirodymo aprašymą reikia pradėt, nuo kokių „skambėjo tas ir anas gabalas“, „lydėjo tokie ir anie nesklandumai“ ar „vokalistas Povilas po vakar atrodė nešviežiai“. Atmosfera – va kas! Ir nežinau ar čia muzika kalta, ar tiesiog Povilas yra tamsios vidinės jėgos džedajus. Nes beklausydamas “Vilkdujos” koncertą tu braidai po rytiniais voratinkliais išpuoštas pelkes, pasitiesęs paklodę deginiesi kepinant mėnulio pilnačiai, blūdyji nežinomų kelių pynėmis po Twinpyksiškus pušynus, ar galų gale nuotaikingai žybuokliauji!

Kokie gabalai grojo – nežinau, o ir ar rūpi? Ko gero nauja programa, nes vos kokios dvi žinomos malkos buvo išgirstos. O ir publika spygtelėjo “pagrokit ko seno gero!” Tačiau skambėjo naujoji kūryba ir kaip! Momentais žinoma ir rodėsi, kad buvo subrokyta, nes pirmoje eilėje susibūriavę fanai momentais nuobodžiavo, snūduriavo. Bet greičiausiai rodėsi, nes buvo  turbūt atvirkščiai – meditavo?! Bet bent aš pasirodymu likau tikrai patenkintas ir su nekantrumu lauksiu kito Povilo projekto gyvo perfromanco vasario mėnesio pradžioje vyksiančiame post-industrial muzikos festivalyje “SPEIGAS”.